43 DALIS

Jau nuo ankstaus ryto aš ant kojų. Nors iš dalies dabar nėra tokio didelio noro koks buvo prieš tai vykti į Lietuvą. Su Zayn.. Kai jis pasakė viską, kas man atrodė neįtikėtinai keista.. Bet jis taipogi pasakė, kad jis dabar mane tikrai myli.. Vakarykštis pokalbis sukėlė man iš ties daug klausimų. Bet kažkodėl tai per daugiausiai mano meilės jam nenumalšino. Keista.. Tai reiškia, kad aš jį myliu. Tikrai myliu.

Šukuodamasi savo plaukus išgirdau tylų beldimąsi į duris. Užsimiegojusi  į mano kambarį atėjo mama.

- Jau ruošiesi kelionei?- keistai pažvelgė, pasitrynė akis.

- Taip,- linktelėjau.

- Tuomet einu žadinti tėtį.. Palydėsim tave,- nusišypsojo.

- Bet mama..- atsidusau,- manęs pasiimti atvažiuos Zayn..

- Nori pasakyt, kad mes atsisveikinsim namuose?

Linktelėjau. Mama akivaizdžiai nepatikėjo tuo.  Galiu duoti šimtą procentų, kad jai  tai nepatiko.. Na tai, ką pasakiau.. Manau, kad ji manė, kad ji mane palydės iki oro uosto, stebės per kur nors pakylantį lėktuvą.. Bet deja. 

Iš spintos išsitraukiau palaidinę trumpomis rankovėmis, o vėliau.. Lengvą megztinį. Šiandien stengiausi namus palikti su kuo geresne nuotaika.. Kad manęs neįtartų, nors mama kažką bando suprast.. Bet man dar pakankamai sunku. Bet nesinori sukelti įtarimų mamai, nors vakar vakare ji manęs klausinėjo kodėl visą dieną neišlindau iš kambario. Vienintelis atsakymas – jaučiausi blogai. O dėl ko ir kas nutiko jai nepavyko išpešti, nors jau maniau, kad prasitarsiu. Būtent tada, kai stovėjau prieš veidrodį, taisiausi palaidinę, mama ir vėl užėjo į kambarį. Ji pažvelgė į mano veidą, tada nužiūrėjo mane. Pamačiau, kad ji įsmeigė savo žvilgsnį į ant mano rankos esančią mėlynę, kurios ir pati nemačiau.

- Iš kur ji?

- Nežinau..- stengiausi apsimesti.

- Tu žinai. Aš matau, kad su tavim kažkas negerai.. Iš kur ji?

- Netyčia trenkiau ranką į durų rankeną..

- Matau iš akių, kad meluoji.

Nusukau akis. Pažvelgiau į laikrodį. Po pusvalandžio turėtų atvykti Zayn pasiimti manęs. Todėl tai buvo puiki priežastis, kad ji manęs to tiesiog nebeklausinėtų. Man pavyko. Atsikračiau to klausimo, nes pasakiau mamai, kad viską papasakosiu grįžus iš Lietuvos ir kad dabar ji tikrai nieko nesužinos. Todėl ji nurimo, nors mačiau kad jos žvilgsnis buvo kiek kitoks. Sunerimęs. Stengiausi neužsikabinti už to jos žvilgsnio ir nekreipti per daug dėmesio.. Pagaliau susiruošiau, užkandau, į kuprinėlę susidėjau menkniekius.. Ir sulaukiau Zayn. Buvau gal net kiek pyktelėjusi, nenorėjau su juo kalbėti, bet.. Praeis. Toks jau tas mano charakteris. 

Jis stovėjo namuose, laikė mano kuprinę ir laukė kol atsisveikinsiu. Mačiau jį kaip niekada rimtą, bet tuo pačiu ir bandantį nusišypsoti. Aš kartais žvelgiau į jį su kiek piktoku žvilgsniu, kartais su meiliu ir atlaidžiu, bet nepaisant to.. Vis tiek jį myliu.

- Pasiilgsiu tavęs.. Gerai atšvęsk gimtadienį Lietuvoje,- mama pravirko.. 

- Juk aš grįšiu, mama.. Grįšiu,- šyptelėjau ir apkabinau ją.

- Žiūrėk tu ten Lietuvoj atsargiai..- kaip ir visada vos nepradėjo priekaištauti ir pamokslauti tėtis. Bet visgi jis nusišypsojo ir apkabino mane.- Zayn?- didžiuojuosi savo tėčiu, nes jis jo vardą ištarė teisingai.

- Taip?- maloniai atsakė.

- Saugok ją. Brangink ir mylėk..- tėviška šypsena..

Zayn linktelėjo ir nusišypsojo. Tėtis nusivalė kelias ašaras

- Viskas gerai, juk turiu savo asmeninį apsauginį,- nusišypsojau ir pažvelgiau į Zayn. Jis atsakė tuo pačiu.

Po keletos minučių jau sėdėjau mašinoje ir pro jos langą žvelgiau į mamą ir tėtį kurie man mojavo iki tol, kol mes išnykom iš jų akiračio. Tarp mūsų su Zayn.. Mašinoje gal dvidešimt minučių buvo tyla. Norėjau pradėti pokalbį, bet tai buvo iš ties sunku, nes tuo pačiu ir norėjau ką nors pasakyti ir nenorėjau.. Tikėjausi, kad jis prašneks pirmas.

- Oro uostas dar toli?- rimtai ištariau.

- Nėra labai toli, bet nėra ir labai arti.- taip pat rimtai atsakė.

Ir vėl dešimties minučių tyla. Žvalgiausi pro langą, mačiau pakankamai tuščias Londono gatves, kadangi čia dar rytas.. Dar normalūs žmonės miega išskyrus tuos, kurie skrenda kur nors.. Kad ir šiuo atveju į Lietuvą.

Po dar penkių minučių tylos išgirdau muziką. Zayn įjungė „the hits radio“. Grojo muzika. Šis tas geriau. Ne tokia žudanti tyla. Bet vis tiek norėjau su juo kalbėtis, bet bijojau pradėti pokalbį.

- Gerai išsimiegojai?- durnas klausimas.

- Pakankamai gerai, neskaitant to, kad jaudinausi.. Kaip ir prieš visas keliones,- atsakė,- o tu?

- Prastai..

- Kodėl?- nesitikėjau, kad jis paklaus. Rimtai.. Ir dėl ko nesitikėjau net pati neįsivaizduoju.

- Ai, tie tavo žodžiai kuriuos tu vakar pasakei.. Pusę nakties kėliau savo galvoje klausimus.

Jis nieko neatsakė, vairavo mašiną toliau. Tai rimtai keista.

- Ei nu klausyk,- neištvėriau ir atsisukau į jį. Nebežvelgiau į tuščią gatvę.- Aš nepykstu. Tiesiog dar sunku suvokt tuos žodžius kuriuos vakar man ramia sąžine pasakei.

- Tai gaunasi, kad pyksti.- jis neatsisuko. Na suprantama, juk jis vairuoja mašiną.

- Nepykstu. Tiesiog tai atrodo taip netikra..

- Viskas, baik,- išrėžė,- pamiršk juos.

- Nereikėjo jų sakyt.

- Pasakiau, nes neištvėriau. Juk aš vis tiek tave myliu.. Nuo to laiko, kai mes visi nuvykom į tą vietą, kurioje susimušiau su Harry, pameni? Nuo to vakaro, pats tuo įsitikinau. 

- Bet negana to, kad tu turi puikų balsą, tai dar turi užslėptą aktoriaus talentą.

- Baigei?- ramiai ištarė,- aš visada jaučiau tau simpatiją. Po tų kelių susitikimų ir šiaip..

- Pats apsispręsk,- suniurnėjau,- pats nebežinai ką man kada jautei ir ko nejautei,- priekaištavau.

Jis nebepratarė nei žodžio. Tylėjo. Ir vėl įžeidžiau jį.

- Tave paveikė tas įvykis, ar kaip?- netikėtai išbėrė.

- Gali jo neprimint?

- Galiu. Tiesiog tu irzli.

- O turėčiau būti kitokia?- varčiau akis.

- Galbūt ir turėtum. Visgi vykstam į Lietuvą, kaip tu ir norėjai. Pasižiūrėsim, ar mes tikrai sutverti vienas kitam.

Šito rimtai, nesitikėjau.

- Mhm..- tyliai „išleidau“ garsą.

Iki tol kol atvykom iki oro uosto, tarp mūsų nebebuvo jokio pokalbio. Iš bagažinės padėjau jam išimti lagaminus, taipogi vežiausi savo, o jis savo. Ėjau šalia jo. Jis kažkodėl nusišypsojo. Bet nesiruošiau klausti. Žinau, kad kai nuskrisim mūsų santykiai sugrįš į reikiamą vietą. Bent jau tikiuosi. Po dešimties minučių pradėjom registruotis, pridavėm bagažus ir sėdėjom oro uoste. Laukėm. Kaip paprasti žmonės. Na tiksliau aš paprasta, bet Zayn ne. Visą pusvalandį laukėm, kol bus laipinami keleiviai. Susirašinėjau su Amanda, viską jai papasakojau kas vyksta ir šiaip.. O tuo metu Zayn buvo užimtas su fanėmis – fotografavosi. Kol galiausiai pasigirdo, kad jau laipinami keleiviai. Pakilom. Jis mane švelniai ir vos jaučiamai paėmė už rankos. Atsisuko.

- Galiu?

Linktelėjau. Man tai patinka daug labiau, negu prieš tai... Taip pat man labiau patinka tai, kad dabar jau lyg ir sutariam geriau. Na, tai sprendžiu iš to, kad jis paėmė mane už rankos. Visgi šis tas. Įlipom į lėktuvą.. Jis toks erdvus!! Atrodo visai neseniai skridau, bet ir vėl yra ta nostalgija.. Ir taip pat ta baimė lėktuvams. Gal ir nieko.

- Bijai skristi?- atsisėdo prie manęs.

- Šiek tiek.. O tu spėju, jog ne?- pažvelgiau į jį.

- Ne.. Kaip ir ne, jau pripratau.- nusišypsojo,- ei, pasakyk man vieną dalyką..

- Kokį?- susidomėjau.

- Kodėl mes taip pykstamės? Na, gal pykstamės netinkamas žodis, tačiau arti to, kas dabar vyksta tarp mūsų.. Suprantu, tai ką vakar pasakiau.. Kvaila, bet iš ties, taip yra. Bet visgi juk tave myliu. Nuo to laiko, kai mes draugaujam.. Ir su kiekviena diena vis labiau. Netiki?

- Nežinau..

Liepimas užsisegti diržus. Užsisegiau. Jis pamatė, kad aš kiek bijau, todėl savo ranka suspaudė manąją ir nusišypsojo.

- Viskas gerai, tu su manimi.

Nusišypsojau.

- Tu tikrai netiki, kad tave myliu?- jis ir vėl sugrįžo prie to pačio.

- Aš nesakau, kad netikiu.. Viliuosi, kad myli,- nuleidau galvą.- Be to, klausei kas tarp mūsų vyksta.. Žinai tokį dalyką, kaip krizę? Na.. Tai mūsų meilės krizė ir tiek.

- Nebūk liūdna..

- Stengiuosi. Atrodo, kad tai įvyko taip seniai.. Todėl savaime suprantama vien dėl to man dabar daug lengviau.

- Nagi, nekalbėkim apie tai.. Mes jau pakilom nuo žemės.. Atsiplėšėm nuo Londono žemės, todėl pamiršk bent šešioms dienoms tai, kas nutiko. Dėl manęs.

Dėl jo.. Nesvarbu ką jis man sakė vakar, aš jį vis tiek be galo myliu.

- Dėl tavęs pamiršiu.. Ir mėgausiuosi būvimu kartu su tavimi.- šyptelėjau.

Jis priartėjo ir pabučiavo mane. Gaila, kad lėktuve buvo jaunųjų paparacių.. Ahh, weheartit ir kitos svetainės pasipildys naujomis mano ir Zayn nuotraukomis. Ir jeigu neklystu tos paparacės yra lietuvės skrendančios iš Londono į Lietuvą? Turės kuo pasigirt. (pati nusijuokiau iš savo minčių).

Pamačiau, kad Zayn numigo. Ant mano peties. Koks jis mielas!! Jo fullcap‘ą nuėmiau ir pasidėjau sau ant kelių, kad netyčia nepamestų.. Be to neištvėriau ir visgi.. Aš atrėmiau savo galvą  į jo.. Mintyse skaičiavau nuo vieno iki nežinau kiek, kadangi greitai užmigau ir sapnavau kažką gražaus, ko dabar negaliu nupasakot.. Ahh, tikiuosi, kad lėktuvas nusileis greitai, nes net sapne jaučiu, kaip jis kratosi.

(Naujai daliai mažiausiai  30 like ir 30 komentarų. Dalis paprasta, bet juk skrendant lėktuvu kitaip ir nebus:D)