5DALIS, istorijos pabaiga

Atrodo, kad gyvenimas yra toks trumpas.. Prisimenu tik tiek, kad prieš gerus tris mėnesius, visi kartu  išskridom į Los Andželą, ten dar kiek paatostogavom.. Mėgavomės gyvenimu. Prisimenu, kai visi – tiek aš, tiek Zayn, Niall, Louis, Liam ir Harry bei Danielle su Eleanor leidome laiką paplūdimyje.. Buvo linksma. Gera tai prisiminti.. Vos grįžus ir vėl prasidėjo ta pati nuobodi ir kasdieniška rutina – Harry ir vėl lindo prie manęs, norėjo priartėti. Buvau kiek pikta ant jo dėl to, bet vėliau savaime suprantama, jog viskas pasimiršo. O visgi, dabar gailiuosi, kad jo taip nevertinau.. Po savaitės,  vaikinams išvykus koncertuoti (kadangi vasarą turiu silpnybę – susirgti kokia nors liga, o šiuo atveju man buvo angina, todėl likau Londone) internete pamačiau nuotraukas, kurios mane suerzino ilgam.. Nuotraukas, kurios man įrodė, jog per daug pasitikėjau Juo.. Zayn.. Jie išvykę buvo gerą savaitę – visą laikotarpį, per kurį spėjau pasveikti. Zayn nuotraukose vos ne visose su ta panele, tai susikabinęs, tai ją apkabinęs, tai besislepiantis po savo kapišonu. Tai besibučiuodamas su ja. 

Vėliau jam grįžus.. Susipykom. Nesiklausiau jo, nors viduje norėjau jo išklausyti. Galbūt buvau per daug užsispyrusi ir nė nesiteikiau patikėti jo versijomis, nes ir nuotraukose viskas aiškiai matėsi. Jis susirado kitą. Galbūt jam spėjau pabosti, galbūt jis norėjo turėti merginą savaitei kitoje šalyje, bet dabar man neįdomu.. Visada prisiminsiu jo reakcija, kai paprasčiausiai pasakiau žodžius:
- Viskas baigta,- giliai atsidusau.
Visada prisiminsiu tas jo rudas akis, kurios išgirdus šiuos žodžius buvo nudelbtos žemyn.. Žvelgė į grindinį ir nebuvo pakeltos. Visada prisiminsiu kaip jis nieko nepasakęs tiesiog pabučiavo mano kaktą, bet visgi pridūrė:
- Žinau, kad tau tai nerūpės, kad nesiklausysi manęs, bet ačiū tau už viską. Kad buvai kartu kai man tavęs reikėjo. Ir aš atsiprašau, kad nesugebėjau išsaugoti to, ką turėjau – tavęs.- jis išėjo.
Tuomet aš nubėgau į savo kambarį ir su ta mintimi galvoje, kad viskas baigta.. Uždengiau savo veidą minkšta pagalve. Kelias naktis ji buvo mano geriausia draugė, nors keista, kad dėl to verkiau. Keista, kad pati viską sugrioviau ir negalėjau susilaikyti jam nieko nepasakius.. net neišklausiau jo ir nė neįsivaizduoju, kaip jam sekasi..

Niekada nepamiršiu to lemtingo vakaro, kai ėjau pasivaikščioti.. Kiek paraudusiomis akimis.. Niekada nepamiršiu to vakaro, kai sutikau grupelę vaikinų kurie paslapčia užsiėmė svaiginimusi. Nepamiršiu tų merginų, kurios buvo kartu su jais.. Nepamiršiu to lemtingo vakaro, kai prisijungiau prie jų. Nepamiršiu to jausmo, koks tuomet užplūdo gavus dozę. Pasijaučiau geriau. Nesupratau ką šneku, bet ir nenorėjau suprasti, nes žinojau, kad visi esantys šalia yra lygiai tokioj pat būsenoj, kokioje buvau aš. Ir man to pakako žinoti. Tai mane paguodė..
- Kaip jausmas?- išsišiepė David‘as. Jis buvo tas, kuris mane čia įtraukė. Ir iš pradžių dėl to jam buvau dėkinga.
- Man gera..- išsišiepiau. Buvau idiotė, kad čia įlindau.
Taip lėkė mano dienos. Kartais išeidavau ryte ir grįždavau tik naktį, kartais visą dieną prasedėdavau tarp keturių sienų.. Geriausiai ryšį palaikiau tik su Harry – tuo, kuris pamilo mane ir nepaliko..  Prisimenu, kad mes be perstojo pykomės po Zayn ir mano išsiskyrimo. Prisimenu tai. Jis man priekaištavo dėl narkotikų, nes jis tai žinojo, juk vieną vakarą jis surado mane gatvėj ir parvežė namo. Matė, kokios apgailėtinos būsenos aš buvau. Ir iš jo žalių akių buvo galima matyti, kad krito.. Krito ašaros. Jam buvo gaila manęs. Gaila dėl to, ką pati padariau su savimi. Paverčiau save narkomane. Visai neblogai.
Aš vis dar prisimenu tuos jo žodžius, kuriais jis bandė mane atkalbėti..
- Nagi, Renalda, nustok.. Dėl savęs, artimųjų.. Galų gale dėl manęs, jei bent truputį tau rūpiu,- tai pasakęs jis mane priglaudė prie savo krūtinės. Rankomis.. Glostė mano galvą ir klausėsi mano kūkčiojimo kelias valandas. Bet buvo juokinga, jog kartais juokiausi ir verkiau tuo pačiu metu. Buvau lyg kokia nesveikuolė, kuri negalėjo apsispręsti, kokias emocijas rodyti. Ir kas juokingiausia.. Mano tėvai nė nesuuodė kas su manimi yra. Nes namuose aš slapsčiausi. Beveik niekada nesirodžiau namuose. Ir per tą laiką spėjau pasiilgti Zayn.

Vieną vakarą ir vėl susiruošiau eiti gauti dozės, susitikti su naujais draugais.. Bet gavau žinutę, kad man vertėtų nesirodyti. Yra problemų. Juos pagavo. Tuomet įniršau, nežinau kodėl. Galbūt mano kūnui to reikėjo. Reikėjo gauti narkotikų, nes kitaip būčiau atrodžiusi kaip iš psichiatrinės pabėgusi paauglė. Bet jų negavau. Maniau, kad užpulsiu ką nors. Tuo metu man reikėjo vieno žmogaus, nes žinojau, kad jis mane supranta – Harry. Ir jis atvyko.
- Kas nutiko?- jis buvo susirūpinęs. Visas sušilęs, kol priėjo prie manęs.
Aš puoliau jam į glėbį, vėl pravirkau. Nežinau kas man ir vėl tuomet užėjo. Galbūt ilgesys, noras grįžti į praeitį.. Net Danielle su Eleanor sužinojusios nusisuko nuo manęs.. Tai privertė mane pasijausti absurdiškiau nei jaučiausi.
- Renalda, man nusibodo,- tą vakarą jis tai ištarė griežtai,- po galais, gal jau gana? Tu turbūt  nė nepagalvojai, kaip skaudini aplinkinius..
- Pasakyk, kaip jis..- vos nesnausdama jo glėbyje paklausiau. Visgi, jis man rūpėjo.
- Jam viskas gerai. Jis laimingas,- „laimingas“ .. pamaniau.
- Laimingas be manęs..
Jis suprato, kad mane dar labiau suerzino. Todėl nieko nebepasakė, tiesiog priglaudė mane dar arčiau savęs ir laikė apkabinęs. Pabučiavo kaktą, priglaudė savo galvą prie manosios ir lingavo.. Sakydamas :
- Nusiramink mergyt, viskas gerai..

Taip pralėkė dar keli mėnesiai.. Būnant narkomane, verksne, liūdniausia mergina.. Laika sėjo nenusakomai greitai. Kas kelias dienas matydavau Harry.. Vakarais vėl ta pati rutina.. Kartais atsisakydavau narkotikų, nes norėjau pasėdėti gatvėj. Mačiau, kad kiti laimingi.. Vaikšto susikabinę už rankų.. kažkada ir aš buvau laiminga. Buvau.

Vieną vakarą, mes įsėdom į mašiną. Visi prisiriję,  kai kurie net perdozavę. David‘as įjungė garsiausią muziką, kad net nepavyko susikalbėti.. Adriana rūkė.. Dūmai pasklido po visą mašiną. Mašinoje aidėjo juokas ir muzika viename.. Lauke ėmė lyti, kelias pasidarė kiek slidokas. Nežinau, kas pasidarė vairuotojui.. Bet jis mus įvėlė ten, kur įvėlė. Visada, nesvarbu mirus ar gyva būčiau prisiminsiu tą momentą, kai mašina nuvažiavo nuo kelio ir trenkėsi ne į medį, bet į akmenis. Visada prisiminsiu tą momentą, kai aš klykiau, nes bijojau. Visada prisiminsiu tą momentą, kai iš David‘o galvos pasruvo kraujas ir nebesigirdėjo jo širdies plakimo.. Prisiminsiu, kai Adriana verkė.. Silpnai. Ir nespėjus atvykti greitajai pagalbai, ji mirė. Du sėdėję gale.. Ach, bevežant , jų širdys taipogi neatlaikė. Vos gyva likau tik aš..
* * * 

- Kaip ji? – išgirdau girdėta balsą.
Sujudinau pirštą. Jaučiausi visa.. Lyg sulaužyta per pusę.. Jaučiausi lyg.. nemoku apibūdinti to bjauraus jausmo po avarijos. Bandžiau atmerkti akis. Jos buvo labai sulipusios, bet atsimerkti man pavyko. Vaizdas liejosi, labai liejosi. Net nespėjus  palaukti, kol pagaliau matysiu ryškiai, mano akys buvo pilnos ašarų.  Mačiau tik spalvotus siluetus.
- Aš labai apgailestauju, Renalda..- ištarė gydytojas.- ir labai užjaučiu tave, vyruti.. Darom viską, ką galim.
Jaučiausi lyg nesava.
- Kiek laiko aš jau čia?- tyliai ištariau.
- Penkias dienas iš tavęs nebuvo jokio gyvybės ženklo..
Šyptelėjau. Kelioms sekundėms.
- Na, jis jau yra.  Kol kas, dar esu gyva.. Bet jaučiu, kad..
- ššš,- nutildė,- tu pasveiksi.
- Ar čia yra jis?- paklausiau ir pajudinau galvą. Kūną perskrodė baisus skausmas.
- Ne..- tyliai ištarė ir išsitraukė telefoną,- ar tau manęs nepakaks?
- Aš bijau, kad liko nebe daug.
Jis nuleido galvą. Išėjo iš palatos, bet prieš tai, priartėjęs pabučiavo į kaktą. Norėčiau jį apkabinti, bet tai neįmanoma. Aš nė negaliu pajudėti, o ką jau kalbėti apie apkabinimą.

Palatoje buvau viena. Tiksliau reanimacijoje. Mano širdies plakimą palaikė aparatai. Oho, niekada nemaniau, kad manęs laukia tokia pabaiga..  Praėjo dar dešimt minučių.

Pasileiskit : http://www.youtube.com/watch?v=aNzCDt2eidg

Po dešimties minučių laukimo jis atėjo į palatą. Paprastas, liūdnas ir toks kokį visada mylėjau.. Žvelgdamas į mane.. Mačiau jį ryškiau. Ant skruosto pajaučiau ašarą kuri ką tik nuriedėjo. Išspaudžiau šypseną.
- Renalda..- jis pribėgo prie manęs ir atsisėdo šalia,- mažyt..

ZAYN POZICIJA

Ji gulėjo. Jos šypsena mane draskė iš vidaus. Žinojau, jog ji visiškai nenuoširdi. Ji tik tam, kad vaizdas nebūtų toks, koks yra iš tiesų.. Ji gulėjo, žvelgė į mane stikliniu žvilgsniu. Ant jos veido buvo daug įvairių įbrėžimų ar užklijuotų tam tikrais pleistrais vietų. Maniau, jog pratrūksiu.
- Nemaniau, kad ateisi..- ji ištarė.
Nuleidau galvą. Dabar aš pasijaučiau dėl to kaltas. Nes jei nebūtume išsiskyrę, ji nebūtų tokia, kokia yra dabar..
- Kitaip negalėjau.. Per tą laiką nenustojau tavęs mylėt.. Ir kas svarbiausia – nenustosiu, kad ir kas benutiktų.
Jis stengėsi pakelti savo gležną ranką ir pridėti prie manosios, bet nepajėgė. Ji krūptelėjo.
- Kas tau?- pripuoliau prie jos. Mano širdis daužėsi stipriai.. Mane visas šis vaizdas graudino. Bijojau jog pratrūksiu. Myliu ją.. Ir matyti, kaip sekundės vis mažėja..
- Suskaudo,- nusišypsojo,- man gera, kad tu čia.
- Gal pakviesti gydytoją?- susirūpinau.
- Ne, lik su manimi.. Juk aš nežinau, kiek laiko man teliko. Noriu jį praleisti su tavimi. 
- Nekalbėk taip, maldauju..
- Zayn, ačiū, kad atėjai..- iš jos nuostabių akių ir vėl išriedėjo ašara.
- Suprask, aš negalėjau kitaip.. Nenoriu, kad tu išeitum.
Ji vėl krūptelėjo.
- Maldauju, Renalda,- nebesusilaikiau. Pratrūkau nuleidęs galvą ir padėjęs savo ranką ant jos šaltų delnų..
- Zayn,- jos kvėpavimas pagreitėjo,- atsiprašau. – atsiprašau tavęs.. Kad nuvyliau. Atsiprašau.
- Tu dėl to nekalta, tu to nežinojai, mergyt.. Viskas gerai.. Myliu tave,- prisitraukiau prie jos dar arčiau. Norėjau ją jausti gyvą šalia.
- Zayn, būk geras, pažadėk man kai ką..- ji kalbėjo kur kas tyliau.
- Jei pažadėsi, kad nepaliksi manęs..
- Tuomet galim išeiti kartu,- ji šyptelėjo.
Šie žodžiai mane žudė.. Nekartok to, maldauju. Noriu likti su tavim..
- Pažadėk, kad pamilsi merginą.. Kitą. Kad pamilsi ją taip, kaip mylėjai mane,- atsiduso. Ir jos atodusiai vis dažnėjo.
- Aš nenustosiu tavęs mylėt.
- Maldauju, Zayn. Pasakyk taip.
- Nes tu to prašai. Aš pasistengsiu, bet niekada tavęs nepamiršiu,- ką tik susitaikiau su tuo, kas.. Bus.
- Myliu tave..- sukuždėjo.
Pakilau nuo kėdės. Mano akys buvo.. Ašarotos. Seniai taip verkiau. Pabučiavau ją. Nesulaukiau atsako, tik išgirdau gilų atodusį.. Paskutinį atodusį. Atmerkiau akis. Ji žiūrėjo į mane sukaustytu žvilgsniu, kuris buvo tuščias. Jos veide buvo šypsena. Ta pati nuostabi šypsena.. Kurią aš mylėjau.
- Renalda?- ėmiau ją atsargiai judinti.
Jos veido išraiška nepasikeitė.
- Renalda??- drebančiu balsu ir rankomis paliečiau jos veidą. Jis buvo šaltas.
Ji neatsakė.
Išbėgau iš palatos, Liam mane sustabdė.
- Zayn, raminkis.. Kas yra?- susirūpinęs sustabdė.
- Gydytojas.. Kur jis? Renalda..- negalėjau kalbėti normaliai.. Pakvieskit gydytoją, greičiau!!- rėkiau per visą koridorių.
Mane išgirdo. Nė neklausė iš kokios palatos.. Nes jie jau žinojo.
- Jos nebėra..- pridūriau ir pats nejausdamas kritau ant koridoriaus grindų. Nuleidau galvą ir verkiau. Kaip koks kvailys.. Bet aš ją mylėjau.
- Ką?- pribėgęs paklausė Harry.
Pakėliau galvą, pažvelgiau į jį. Pažvelgiau į tolį. Atskubėjo jos tėvai.. Per vėlai. Priverčiau save pakilti. Priėjau prie jų..
- Užjaučiu..- ištariau.
Jos mama tai suprato. Ji puolė bėgti link tos reanimacijos palatos, kur ji gulėjo.. Ėjau paskui ją. Harry bei Liam taip pat atsekė paskui. Jos veide vis dar buvo ta pati šypsena. Ta nuoširdi šypsena.. Kuri sustingo jos veide visiems laikams. 
- Tu neįsivaizduoji, kaip aš apgailestauju.. – ištarė Liam ir atsisuko į mane.
Po galais, jūs nė neįsivaizduojat, koks jausmas yra netekti tavo gyvenimo prasmės..
Gydytojai išėjo iš palatos, tik uždegė žvakutę. Tai tik įrodė, kad jos nebėra. Nebebus.. 
- Apgailėstaujam, bet nieko padaryti.. Nebepavyko,- patapšnojo per petį gydytojas.
- Nebeturim jos abu..- pridūrė Harry. Jis taip pat verkė. 

Nebeturim jos abu.. Nebeturim jos abu.. Nebeturim jos abu. Nekenčiu gyvenimo.

Po savaitės (vis dar Zayn pozicija)

Po laidotuvių jau visą savaitę nesirodau niekur. Sėdžiu taip pat kaip pasakojo Harry kaip ji sėdėjo kai mes išsiskyrėm. Savo kambaryje vienui vienas. Neįsileidžiu net pačių artimiausių žmonių. Vienas.. Šiąnakt ją sapnavau. Kalbėjau su ja. Ji sakė, kad jai ten gerai ir kad ji pasiilgo manęs. Ji nė neįsivaizduoja, kaip aš pasiilgau jos. Praėjo vos savaitė. Bet man jos reikia. Bet žinau, kad daugiau tai nebeįmanoma..
- Ei, eime prasiblaškyti..- pro duris įlindo Hazza.
- Nenoriu iš čia niekur eit,- piktai atkirtau, bet nė nepažvelgiau į jį.
- Manai aš jaučiuosi geriau? Ji būtų laiminga žinodama..
- Nesakyk nieko. Aš žinau jos paskutinį norą.. Bet jo bijau, kad negalėsiu išpildyti mažiausiai metus, gal net daugiau..
- Nagi, eime. Žinau kur galėsim pasikalbėt su ja.
Pakėliau akis ir pakilau nuo lovos. Aš pečių užsimečiau juodą striukę. Ir išėjau su juo.

Jis mane atsivedė prie jos kapo. Ten, kur dabar ji yra.. išmėginusi visko, ko tik galėjo ir norėjo.
- Ach.- atsitūpiau.
Jis pažvelgė į mane.
- Žinai Zayn..- jis sukuždėjo,- tik šios merginos dėka supratau daug ką.
Susidomėjęs pažvelgiau į jį.
- Supratau, kad paprasčiausiai gyvenimas yra nenuspėjamas.. Ir tai, jog negalima švaistyti savo laiko veltui, nes negali žinoti, kada teliks kelios sekundės gyvenimo.
Atsistojau ir linktelėjau.
„Renalda, aš pažadu, kad mes greitai.. Susitiksim. Myliu tave,- mintyse sau ištariau.“
- Ji išgirdo, ką norėjau pasakyt.. Galim eit.- ištariau šaltai. Nors norėjau čia dar pasilikti.
Jis linktelėjo. 

Kuriam laikui mes išnykom tolumoje.. Nežinau kuriam – galbūt vos kelioms valandoms.. Bet aš žinau, kad čia dar grįšiu. Ir aš žinau, kad dar sutiksiu JĄ. Savo mielą mergaitę, kuri parodė man, kas yra tikra meilė. Pamatysiu savo mergaitę, su kuria patyriau tikrą gyvenimą.

Myliu tave, Renalda.

THE END.

(žadėjau, kad įkelsiu pabaigą. Kita mano istorija : https://www.facebook.com/media/set/?set=a.435100279882946.98565.285751408151168&type=3 )

dar kartą ačiū visiems.

;)

Sveikinuosi su normaliais skaitytojais. Labas.

O dabar.. netemsiu gumos. Iš tiesų niekada nemaniau, kad Lietuvoje pilna tokių idiotų, kurie nepažinodami žmogaus gali jį sumaišyti su žemėmis. Bet šiandien tai sužinojau. Niekada nemaniau, kad yra tokių nesupratingų, netolerantiškų, beviltiškų žmonių, kurie prisigalvoja nesąmonių. Aš ir Agota tie patys žmonės? Tai tada visi anonimai tas pats žmogus :) nesvaikit jūs vieną kartą, mes su Agota skirtingi žmonės, suaukit.

Sakysit, kokia aš neišprusus ir panašiai? ohh cmon, pradėkit nuo savęs! (netaikau to visiems, tik tiems ereliams kuriems labai knieti mane įžeidinėt). Patys idiotai esat, smerkiat žmogų nė nežinodami priežasčių, nekenčiat jo nepažinodami, varot ant jo todėl, kad jis stengiasi kurti tada kada gali? Oh, bitch please. Man faktiškai net neįdomu, kokio jūs amžiaus, nes vien tik jūsų stumimas parodo, kad jums max 10. Bet man įdomu, ką jum padariau, kad manęs taip nekenčiat? Kad linkit jog mirčiau, kad sakot, jog netęsiu pažadų.

Pirmiausia, pati tikėjausi, kad parašysiu per atostogas daugiau, bet jūs net nežinot, kas dedasi mano gyvenime ir prisiekiu, jūs to NESUŽINOSIT. (tai for haters) Žmonių kurie sugeba varyti ant manęs vien dėl to, kad neįkėliau dalies net nepasakius laiko kada įkelsiu.. ATOSTOGŲ BUVO DAR DVI DIENOS, per jas galėjau įkelti dalį, bet to nebebus.

Viskas jau taip susidėjo. Rašau naują istoriją kitur, norėsit - atrasit pagal rašymo stilių. Nebeturiu laiko rašyti istorijos, nebeturiu laiko sėdėti ir vargti prie dalies tris, dvi valandas laukdama įvertinimų, nors dažniausiai sulaukių stumimų, kokia aš vos ne debilė, rašau mėšlą, nemoku kurt ir panašiai. Pats metas kai kuriems susipažinti su tolerancija. Be to, teisingai supratot, istorija baigta. Kad nekankintų klausimai kas būtų buvę toliau.. Trumpai papasakosiu. Nors šias idėjas arba tik dalį iš jų, galbūt pritaikysiu kitoje savo istorijoje.

"Renalda būtų bendravusi su tuo vaikinu, kuris yra naujasis Amandos vaikinas.. Vėliau paaiškėtų, kad jis norėjo su ja suartėti, nes iš dalies ten ir yra tas prievartautojas, nors Renalda pati tai sužinotų.. Kuriam laikui dėl fanių neapykantos Renalda susipyktų ir išsiskirtų su Zayn + dar ir dėl to, kad internete plistų Zayn ir kitos merginos nuotraukos. Vėliau Renalda bendrautų tik su Harry, Danielle ir Eleanor, truputį su Nialler ir kitais, bet Zayn būtų kaip užmirštas.. Po kiek laiko iš tos nevilties, ji susipažintų su grupele narkomanų ir pasinertų į narkotikų pasaulį.. Kuriam laikui. Vyktų daug kas.. Bandymai perkalbėti ją, bet tarp kitko jie neįmanomi. Kol galiausiai Harry pasakytų Zayn, kad jai jo reikia.. Nes.. Ji patektų į auto avariją ir jos gyvybė kabėtų ant plauko. Ir pamačius Zayn, ji džiaugtųsi paskutinėmis minutėmis.. Ašaros ir paskutinė šypsena, kuri sustingtų Renaldos veide.."

Nepasakosiu mažų detalių, nes tai nebeaktualu. Istorijos nebetęsiu. Kodėl - sakiau. Tiesiog noriu padėkoti visiems nuostabiems (tiksliau beveik visiems) skaitytojams, kurie mane palaikė. Visiems tobuliems remėjams, kurie įkeldavo mano istorijos nuorodą. Labai jums ačiū! Tik dėka jūsų pasiekiau tai, ką pasiekiau.. Ačiū, kad skaitėt, kad vertinot, kad nekentėt manęs, kad laikėt bejausme asmenybe, kad gyrėt, kad padėjot tobulėt..

Ačiū visiems, net ir idiotams, kurie.. Sunku pripažinti, bet mane palaužė :) turbūt visų įvykių vykstančių mano gyvenime pakako tam, kam apsisprendžiau.

Man patiko kurti šią istoriją, rimtai. Bet viskas, kas man buvo gražu turi pabaigą. Ir štai - ji jau čia. Gero vakaro. Jei yra norinčių su manimi pabendraut kaip su žmogumi kvieskit į skype - moni.xe.xe arba tiesiog parašykit mano puslapyje į PM. Pabendrausim.

Dar kartą ačiū,
sėkmės jums.

P.S. įsiklausykit į žodžius, supraskit, kaip jaučiasi žmonės, kai juos skaudina be reikalo.
P.P.S. atsiprašau skaitytojų kuriuos nuvyliau.. Bet iš ties, tokios nuomonės žeidžia ir pykdo, tikrai. Atsiprašau dar kart, bet galbūt taip bus geriau :)

2 sezonas, 4 DALIS

Vos pramerkus akis nemačiau nieko išskyrus kiek prietemoje esančio kambario sienos. Priešais buvo langas su neužtrauktomis užuolaidomis ir galėjau matyti, kad Londone ir vėl apsiniaukę. Kaip ir įprastai, kiekvieną dieną. Nusigręžiau į kitą pusę ir neradau nieko. Zayn šalia nebuvo. Todėl teko pakelti galvą ir savo kūną, pakeisti padėtį į sėdimą ir tik tada man pavyko jį pamatyti. Aš mačiau jį miegantį ant sofos. Ne koks ženklas. Tai jau buvo galima suprasti po vakarykščio vakaro, kai prie manęs pristojo fanės. Na, tiesą sakant kokios ten fanės, jei drįsta tiesiai į akis sakyti Zayn, kad aš jam netinku, kad esu vienokia ir kitokia.. Na iš ties, nenoriu to prisiminti.

Po kelių minučių apmąstymo lėtai išlipau iš lovos, ant pečių kaip ir dažną rytą, užsimečiau šilkinį chalatą, kuris vis dar kvepėjo mano kvepalais, kurie buvo susimaišę su Zayn, bei įsispyriau į šlepetes. Rankomis.. Pasitaisiau savo plaukus, kiek juos pavėliau ir stengiausi kuo ramiau atsidusti. Atsisėdau prie Zayn.. Šalia jo. Arba jis iš tiesų vis dar miegojo, arba tiesiog nenorėjo atsisukti, nes vakar jis kiek supyko ant fanių (tiksliau labai supyko) ir įsižeidė labiau nei aš.. Tiesiog greičiausiai nenorėjo rodyti savo neišblėsusio pykčio.

- Miegi?- sukuždėjau ir ranka švelniai perbraukiau per jo skruostą.

Jis atsisuko bei atmerkė akis. Pasistengė nusišypsoti, bet greičiausiai prisiminė mini kivirčą su kokiomis penkiomis fanėmis ir iš karto savo nuostabią šypseną iš veido pradangino. 

- Nebe,- vos girdimai atsakė.

- Jeigu tu vis dar susikrimtęs dėl vakar..- nutilau..- pamiršk, viskas gerai.

Jis pažvelgė į mane ir ėmė kvatotis lyg ką tik būčiau pasakiusi kokį nors gerą ir tikrai juokingą anekdotą. Bet toli gražu, tai nebuvo anekdotas ir tai buvo visiškai nejuokinga. Pamatęs mano reakciją į jo juoką, jis nurimo ir vėl surimtėjo. Tapo toks pats šaltas ir abejingas, koks buvo vos prieš kelias minutes.

- Tu tik apsimeti ar rimtai esi tokia kvaila?

Kiek pyktelėjau. Bet praėjus kelioms minutėms, o gal net tiksliau sekundėms, pyktis išgaravo.

- Fanės, kurių nė negaliu pavadinti fanėmis iš tiesų..- aiškiai dėlioti sakinių šį kartą jam nepavyko,-  manai, kad gali įžeidinėti žmogų..- įkvėpė ir iškvėpė,- tai yra tave? Žmogų kurį myliu? Tu rimtai taip manai?

- Nepradėk, būk geras..- pasistengiau nusišypsoti. Bet šypsena kurią vos išspaudžiau pasirodo, kad mano veide pasirodė veltui.

Jis sunkiai atsiduso, tuomet atsisėdo ant sofos ir pasirąžė. Vos pažvelgęs į mane, sugebėjo nusukti savo rudas akis.

- Aš tiesiog nenoriu, kad tave skaudintų.- suniurzgė.

- Manęs ir niekas neskaudina, mažiuk,- pirštų galiukais švelniai jo veidą atsukau į manąjį.

Jis nieko nepasakė, tiesiog.. Tiesiog tylėjo. Mes žvelgėm vienas į kitą kaip tą pirmą kartą kai mes susitikom.. Žvelgėm vienas į kitą kupini susižavėjimo vienas kitu. Ir mūsų akyse buvo galima įžvelgti norą sugrąžinti viską atgal.. Viską sustatyti į vietas ir viską paversti taip, kaip buvo ankščiau. Bet bijau, kad tai neįmanoma.

- Aš niekada nemaniau, kad mūsų fandom‘e pilna tokių..- jis nutylėjo.

- Šš,- smilių priglaudžiau prie jo šiltų lūpų ir ką tik užsinorėjau jo šilto bučinio. 

- Aš tiesiog..

Užtildžiau jį priglaudusi savo priešingai nei jo – vėsias lūpas prie jo. Jau spėjau pasiilgti tokio mūsų artumo, koks buvo prieš.. Prieš kelias savaites, kai buvom Lietuvoj ar šiaip, kai jis buvo daug laisvesnis. Dabar pastebiu, kad po truputį jis vis tolsta ir tolsta nuo manęs. Ir tai mane verčia jaustis iš ties kvailai.. Nes jis mano vaikinas, su kuriuo apsikabinu keletą kartų per tris ar net keturias dienas. O ką jau kalbėti apie bučinius.

- Šiandien du mėnesiai kaip mes kartu..- atsiduso. Ir šiuos žodžius stengėsi ištarti manau, kad kuo ramiau ir šilčiau, nors jo viduje ir taip žinojau, kad dedasi ne kokie dalykai.

- Du mėnesiai..- šyptelėjau..?

- Prisimeni kai sakiau, kad buvimas Lietuvoje mums bus kaip išbandymas?- jis prisitraukė mane arčiau savęs ir leido man prisiglausti prie jo.

- Pamenu..- atsiminiau tuos jo žodžius.. Grįžau į tą vakarą prieš išvykimą.

- Ir iš tiesų tai buvo kaip išbandymas. Ir visa tai vis dar tęsiasi.- nuleido galvą.

- Žinau tai.. Bet mes viską vis dar išlaikėm ir tebesam kartu,- priglaudžiau savo galvą prie jo.

Jis šyptelėjo. Matyt šis sakinys jį kiek nudžiugino. Neneigsiu, šis teiginys viduje nudžiugino ir pačią mane.

- Rytoj skrisi į apdovanojimus? – atsidusau.

Jis linktelėjo.

Norėjau pasakyti, kad skrisiu kartu, bet to dar nežinojau. Kadangi jie skrenda nuosavu lėktuvu.. Dar turiu laiko. Turiu laiko surasti drąsos ir nuvažiuoti pas mamą į ligoninę arba pas tėvus į namus.. Turiu laiko su ja pasikalbėti, paklausti kaip ji jaučiasi ir ar jai reikia manęs šalia. Galbūt kaip tik, aš ją erzinsiu ir versiu ją jaustis prastai. Nors ir pati žinau, kad būtent to kaip galvoju nė nebus. 

- Apie ką galvoji?- jis šyptelėjo.

- Apie rytojų, kad greičiausiai skrisi be manęs..- atsidusau. Kažkodėl buvo sunku tai ištarti.

- Galbūt aš tave pagrobsiu..- jis ėmė mane kutenti.

Negalėjau nustoti juoktis. Visą gyvenimą bijojau ir bijau kutenimo, tad iš to juoko vos nekritau ant žemės. Zayn spėjo mane pagauti. Bei apdovanoti bučiniu. Dievinu tai. Dievinu jo lūpų prisilietimus prie mano, dievinu jo kvepalų kvapą, dievinu jo žvilgsnį, kuriuo jis dažniausiai žvelgia į mane. Dievinu jo plaukus, jo lūpas, jo akis.. Dievinu jį.

- Turiu idėją,- išsišiepiau.

Jis pakėlė dešinį antakį ir tuomet paklausė:

- Kokia ji? Man būtų įdomu išgirsti.

- Dabar aš nueisiu pasivaikščioti, tiksliau nueisiu arba į ligoninę, arba kur nors.. Paskambinsiu mamai, paklausiu kur ji ir pasikalbėsiu. Ir iš to spręsiu ar man vykti su tavimi ar ne.. Gerai?- šyptelėjau.

Pagaliau jo veide nušvito tikra ir nuoširdi šypsena kurios troškau jau nuo pat ankstaus ryto.

- Sutinki?- šyptelėjau ir atsidusau. Laukiau kol jis man pritars, kol ir vėl pabučiuos, apkabins ir atrakinęs duris leis man eiti.

- O ar turiu kitą pasirinkimą?- jis pakilo nuo lovos,- man svarbiausia, kad tau būtų gerai, o dėl manęs tiesiog nesijaudink..

Nenorėjau, kad jis tai pasakytų, bet visgi pasakė ir pasijaučiau iš ties kiek.. Negerai. Sureagavo truputį per stipriai.

- Ei, nenusišnekėk,- pakilau nuo lovos, lėtai priėjau prie jo ir tarp jo rankų pirštų tarpus užpildžiau savaisiais. – dėl tavęs jau dabar pradedu jaudintis, nes tu vis tampi kažkoks kitoks..

- Aš bijau, kad rytoj susimausim..- sukuždėjo.

- To nebus,- nuraminau jį ir pasistiebusi ant pirštų galiukų greitai pabučiavau jį.- tu nieko prieš jei aš jau eisiu?

- Žinoma, eik.. Aš vyksiu į repeticiją. Jei ko reikės pranešk, atsirasiu bet kuriuo metu,- šyptelėjo ir mano veidą suėmė delnais. Vėsiais delnais..

Po gero pusvalandžio, kai susiruošiau, susirišau savo plaukus ir pasiėmiau reikiamus dalykus atsisveikinau su juo ir lėtai laiptais lipau žemyn, kol galiausiai jau stovėjau lauke. Pūtė kiek žvarbokas vėjas,  o iš dangaus kaip ir įprastai krito nedideli lašiukai.. Tiksliau velniškai maži ir juos pajusti ant odos buvo labai sunku.  Lėtai žingsniavau gatvėmis, kol galiausiai prisiverčiau save iš kišenės išsitraukti telefoną. Juodą iPhone. Vos paspaudus vieną vienintelį mygtuką ir atrakinus ekraną pamačiau.. Porą praleistų skambučių. Nuo mamos. Todėl dabar  žinojau vieną vienintelį dalyką – kad mamai greičiausiai jog manęs tikrai reikia šalia. 

- Renalda, pagaliau paskambinai..- mamos balse girdėjosi susirūpinimo gaidelė.- aš jaudinausi..

- Mama, man viskas gerai..- pasistengiau ištarti tai kuo ramiau ir nesujaudinti mamos. Jai negalima jaudintis arba nervintis. Tiksliau būtų geriau, jeigu ji nesijaudintų.- geriau pasakyk kur tu, noriu aplankyti.

- Aš jau namuose..- atsiduso.

- Aš po kokios valandos atsirasiu pas tave.

- Lauksiu, nes pasiilgau tavęs,- jei ritmai, pirmą kartą tai girdėjau iš mamos lūpų telefonu. Ji beveik tokių žodžių niekada nesakydavo. Arba tik tada, kai nematydavo kokį mėnesį, nes jai tai atrodė daug.

Dar truputį pasišnekučiavom telefonu kitomis temomis. Mama paklausė kaip man sekasi ir aš neišdrįsau paklausti jos to pačio. Ach, ta baimė viduje... Bijau paklausti ko nors ne taip, nes žinau, kad dabar mama lyg tokia trapi..

Keliaudama link stotelės (nes kitaip nenusigausiu iki kažkur netoli mano namų) užsukau į kavinę, viena prie stalelio išgėriau kavos ir prisiminiau kai kavinėje kalbėjausi su Amanda. Paskutinį kartą ją mačiau gerokai seniai ir spėjau jos pasiilgti, tik greičiausiai, kad dabar man beveik nėra galimybės su ja susitikti.  Su tokiomis mintimis kavinėje visiškai viena prasėdėjau gerą pusvalandį, o vėliau tiesiog vos ne bėgomis lėkiau link stotelės. Kol galiausiai viduje man kažkas pasidarė. Kažkas kitokio ir negero. Stotelė buvo visai netoli, bet man lyg apsisuko galva, todėl vos nekritau ant šalto asfalto.. Bet tvirtos, vyriškos rankos mane prilaikė ir lyg sugavo. Iš pradžių pamaniau, kad jis..  Man pažįstamas, arba pirmoji mintis šovė ta, kad galbūt čia Zayn. Bet tai nebuvo Zayn. Ir aš to asmens nepažinojau. 

- Ar jums viskas gerai?- jis į mane kreipėsi pakankamai pagarbiai, bet pasijaučiau lyg būčiau kokia penkiasdešimtmetė.

- Į mane gali kreiptis tu ir taip..- susiėmiau viena ranka už galvos, nes pradėjo ją nežmoniškai skaudėti,- man viskas gerai.. Lyg ir gerai.

Jis man padėjo prisėsti prie suoliuko, tuomet maloniai nusišypsojo.  Bet ta jo miela šypsena man kažką priminė, tik gaila nežinau ką.

- Nemanai, kad tau vertėtų apsilankyti pas gydytojus?-  pasiteiravo.

Pirma mintis kuri man ką tik šovė tai ta, jog jam tai neturėtų rūpėti.

- Aš pamirštu išgerti vaistus jau kelias dienas, nors to nederėtų daryt.- su šiuo žmogumi buvai kaip niekada atvira. Keista, nes man tai nebūdinga. 

Jis išsišiepė ir nenutraukė akių nuo mano. Bandė užmegzti kokį nors akių kontaktą, arba bandė žiotis kažką pasakyti.

- Manau, kad mano autobusas tuoj atvyks,- pakilau nuo suoliuko. Norėjau vandens, bet jo čia nebuvo. Norėjau greičiau nueiti iki stotelės ir atsisėsti, nes jaučiau, kad ir vėl tas dalykas pasikartos.

- Gal bent galėtum pasakyti savo vardą?- paprašė.

- Renalda,- nurijau seiles.

Jis išsprogdino akis.

- Renalda?- pasitikslino..?

(Naujai daliai 80 like ir 30 komentarų. Kadangi atostogos, pasistengsiu įkelt ją kuo greičiau.)