2sez. 1 DALIS

Greitai apibėgau aplink visus kambarius ir  nieko neradau. Jokio ženklo, jog čia kažkas yra. Apskritai, neaptikau jokio ženklo, kuris man leistų suprasti, jog čia iš vis kas nors buvo per kelias pastarąsias dienas.. Todėl teko nulipti žemyn, savo tašėje susirasti telefoną ir surinkti tėčio telefono numerį.  Girdėjau tik tą prakeiktą telefono pypsėjimą, kuris ėmė mane siutint. Ir tas pypsėjimas nurimo. Kažkas ėmė judinti durų rankeną. Suglumau ir laukiau asmens, kuris įeis pro duris. Nes jos atrakintos. Aš jas atrakinau.

Išvydau vyrą, kuris buvo kiek vyresnio amžiaus..  Ir kas svarbiausia, jis nebuvo mano tėtis. Jis man nė nebuvo pažįstamas. Nebent mano tėvai jį pažįsta. Aš to nežinau. Pasijaučiau kiek nejaukiai.

- Ką tu čia veiki?- jis manęs to paklausė pakankamai droviai.

- Na, jei atvirai..- nejaukiai atsidusau,- aš čia gyvenu.

- Turbūt atvykai pas tėvus?- jis sunerimo.

Linktelėjau. Neturėjau noro kalbėti ir šiaip buvau kiek nedrąsi.

- Tuomet manau, jog tave teks nuliūdinti..- jis sunkiai atsiduso,- nei vieno iš jų šiuose namuose nėra. Jie prašė manęs juos kartas nuo karto prižiūrėt..

Suglumau. Pasijaučiau kaip niekada bjauriai. Dėl to, kad pirmiausia tas mano greitas atvykimas įvyko tik po savaitės, antra – jog net nežinau, kur man ieškoti tėvų.

- Kur juos galiu rasti?- susinervinau.

- Jie.. Jie ligoninėje.

Žinojau kur ji, bet neturėjau transporto. Galbūt Zayn dar kur nors netoliese.. Ar kuris nors.. Tikiuosi. Viliuosi.. Nebegaliu blaiviai mąstyti. 

Ant pečių užsimečiau striukę, tuomet pačiupau tašę ir nieko nesakiusi išbėgau iš namų. Lauke kiek linojo, bet sakyčiau jog pakankamai nestipriai. Surinkau Zayn numerį.. Jokio atsako.. Surinkau Harry telefono numerį. Ir jis atsiliepė. Iš ketvirto karto, bet atsiliepė. Ačiū Dievui, atsiliepė.

- Kas nutiko? – ramiai ištarė.

- Kur tu? Ar tu labai toli nuo mano namų?- širdis daužėsi. Be galo stipriai. Nes nežinojau, kas nutiko. 

- Na tolokai, bet jeigu reikia, galiu kuo greičiau atvykti.. Tiesiog pasakyk, kas nutiko.- jis sunerimo.

- Aš nežinau, kas.. Nežinau.. Tiesiog atvažiuok kuo greičiau. Aš nenusigausiu iki ligoninės be tavo pagalbos.

- Lauk manęs, aš greit.

Įsikišau telefoną į kišenę ir kokį gerą pusvalandį su keistu jausmu viduje trepsenau kojomis. Vieną dalyką jau sužinojau – jie ten kažką veikia ligoninėje. Ir tai nieko gero nežada. Tai mane dar labiau erzina ir tuo pačiu pykdo tai, jog beveik nieko nežinau. Ir kad greičiausiai kažkas nutiko. Jei jie jau kažkiek laiko ne namie.. Šūdas.

Po trisdešimties minučių pilnų baimės bei laukimo, Harry mašina privažiavo prie mano namų. Aš nusišypsojau, o jis išlipęs greitai priėjo prie manęs ir draugiškai apkabino.

- Nagi, kas nutiko? Kodėl tu tokia susinervinusi?

- Harry, aš nežinau,- vos tramdžiau tas prakeiktas ašaras. Pirmą kartą per šias pastarąsias dienas taip norėjau verkti.

- Viskas gerai,- jis dar kartą mane stipriai priglaudė prie savo glėbio ir pabučiavo į kaktą. 

Privertė nusišypsoti. Pasiilgau jo tokio.. Koks jis dabar.  Kiek sunerimusio dėl manęs, susirūpinusio. Pasiilgau tokios jo veido išraiškos.. Kokia yra dabar. Taip ir žinojau, kad jis gali būti nuostabus draugas. 

Po gerų dvidešimties minučių mes nuvažiavome. Iki vietos. Iki tos ligoninės. Greičiausiai tos. 

Nubėgau iki registratūros ir paklausiau ar bent vienas žmogus su mamos arba tėčio pavarde yra.  Aišku, buvo. Ir sužinojau antrą dalyką – kažkas nutiko mamai. Tai mane dar labiau žudė iš vidaus.

Nuėjau iki jos palatos. Ji gulėjo. Snaudė. O šalia jos, ją už rankos paėmęs sėdėjo tėtis. Jis nusišypsojo mane pamatęs. Tuomet mamos ranką švelniai ir rūpestingai „paguldė“ ant jos pilvo ir priėjęs apkabino mane. Pasidarė gera, nes žinojau, kad jau esu šalia.

- Kaip džiaugiuosi, kad pagaliau grįžai į Londoną..- tėčio balsas buvo.. Liūdnas.

- Aš jūsų labai pasiilgau..- stipriau apkabinau tėtį ir jį paleidau. Tuomet savo gilų žvilgsnį nukreipiau į miegančią mamą.

Tėtis atsiduso, nuleido galvą ir paėmęs mane už rankos nusivedė prie mamos. Kadangi buvo dvi kėdės, atsisėdau šalia jo ir tikėjausi sulaukti atsakymo. Tėtis tesugebėjo pažvelgti į mane.

- Mes turėjom būti keturi..- jis pradėjo.

Iš ties nesupratau apie ką jis.

- Bet ketvirto nebėra.. Nebėra..- jis atsiduso, ir pirštais perbraukė per savo akis. Jo balsas drebėjo.

- Nebėra? Kas.. Tas ketvirtas? Tėti, tik nesakyk, kad mano broliuko arba sesutės...

- Nebėra.- jis tramdė ašaras,- to mažylio arba mažylės nebėra.

Tai reiškia, kad mama prarado kūdikį. Dėl to dabar ji guli ligoninėje. Dėl to ji dabar miega. Dėl to, ji greičiausiai be galo kremtasi. O tuo metu, kai jai buvo sunkiausia, aš vos ne linksmai leidau dienas Lietuvoje. Vien tik susimąsčius apie tai, norėjau sukniubti ant žemės, ant kelių. Norėjau rankomis užsidengti veidą ir verkti. Tai mane ypač paveikė. Kažkada mano svajonė buvo turėti brolį arba sesę, bet jai nelemta išsipildyti. Ką tik tuo prakeiktu dalyku įsitikinau.

- Patikėk, tai mane paveikė daug labiau negu tave.. Bet svarbiausia, kad mes turim tave.. Nors ir kaip sunku taip sakyt,- nuleido galvą tėtis.

AŠ jį apkabinau ir nesusilaikiau. Išėjau iš palatos, ir dideliais bei greitais žingsniais lėkiau į mašiną. Norėjau dingti iš čia. Tai per daug staigiai.. Tos akimirkos kai džiaugiausi, buvo tokios, kokių net pati nesitikėjau. Ir akimirka kai sužinojau jog mažylio nebeliko.. 

- Kas nutiko? – Harry ir vėl išlipęs iš mašinos pasitiko mane. Matė, kokia aš susinervinusi. Labai susinervinusi.

- Harry, tiesiog.. Neklausinėk,- atsidusau ir puoliau jam į glėbį. Dabar, šią minutę, man reikėjo šilto apkabinimo. Draugiško ir nuoširdaus apkabinimo. Ir jį suteikti galėjo tik Harry.. Dabar tik Harry.

- Kaip man gera, kai mane apkabini..- prabilo.

- Man sunku, Harry..- dar labiau pirštais įsikabinau į jį. Kaip katė, kuri nenorėjo paleisti savo šeimininko. Tik skirtumas yra tas, kad aš ne katė, o jis ne mano šeimininkas.

- Galbūt man reikėtų tave parvežti pas save į namus? Nes aš bijau palikti tave vieną..- rūpestingai ištarė.

- Ne.. Jei gali, nuvežk mane pas Zayn.- atsidusau,- prašau. Man reikia jo šalia. Man reikia jausti jo šilumą šalia manęs. Man reikia jo. Dabar.. Prašau,- ir vėl akyse kiek aptemo.. Nuo ašarų.

Jis akivaizdžiai nuliūdo, bet švelniai paėmęs mane už rankos, nusivedė ir pasodino į mašiną. Aš aišku laukiau, kol jis pagaliau atvažiuos. Bet jis važiavo ne į tą pusę.. Nors ir ši man kai ką priminė.

- Kur tu važiuoji?- išpyškinau.

- Juk prašei pas Zayn.. Į mūsų visų butą, prisimeni?

Linktelėjau. Nes kuo puikiausiai atsiminiau tą vietą..

Po dvidešimties minučių, jo mašina sustojo. Jis įdėmiai pažvelgė į mane, o aš tiesiog nė nesugebėjau ištarti jokio paprasčiausio žodžio. Nes bijojau ir nenorėjau.

- Palydėti, ar pati nueisi? Aš vyksiu namo, nemanau, kad jums manęs reikės..

- Harry, baik,- uždėjau savo delną ant jo rankos. Įsmeigiau savo ledinį žvilgsnį į jo akis.

- Aš nebegaliu to slėpt, Renalda,- jis atsiduso,- man atsibodo, kad tu nenori pabūti su manimi.. Lietuvoje tu buvai visai kitokia.

- Harry, baik,- pakartojau,- suprask, man sunku.. Aš nenoriu skaudinti tavęs, nenoriu skaudinti Zayn. Aš noriu, jog mes būtume geriausi draugai, o jis mano vaikinas. Ar tau to nepakanka?

- Nepakanka, nes man atsibodo ta tavo baimė būti su manimi.- jis kiek pyktelėjęs išrėžė.- Lyg aš tau galėčiau ką nors padaryti..

Pakraipiau galvą ir išlipau iš mašinos. Kiek pyktelėjau. Trenkiau iš visų jėgų duris, vėliau net pati kiek krūptelėjau nuo to garso. Galiausiai greitai nubėgusi į butą, paskambinau jam į duris. Jos atsidarė.

- O dieve, Renalda, ką tu čia veiki?-  Zayn greičiausiai buvo ką tik po  dušo, nes nuo jo juodų plaukų, kas kelias sekundes žemyn krisdavo keli vandens lašiukai.  Taip pat, jis buvo prisidengęs chalatu. Švelniu.

- Ar galiu.. Pas tave?- liūdnai ištariau.

- Žinoma, užeik..- jis paėmė mane už rankos ir greitai įsileido į butą. Čia nieko nebuvo. Tik aš ir jis.

Aš apsikabinau jį. Stipriai. Jis mane taip pat apglėbė. Girdėjau, kaip plaka jo širdis. Ji plakė greitai. Jis dar kartą mane kiek stipriau suspaudė ir tuomet tiesiog pabučiavo.

- Nagi, eikš,- ir vėl paėmęs mane už rankos nusivedė į kambarį, jog atsisėstume ant lovos. Na, o jis savaime suprantama, atsisėdo šalia manęs.- Kas nutiko?

Nusivaliau ašaras. Kurių nesugebėjau išlaikyti. Jos per daug veržėsi.

- Tu jau antras, kuris manęs to klausia,- pasistengiau nusišypsoti,- mama.. Ach,- atsidusau. Buvo sunku ištarti tuos kelis žodžius, kurie mane be galo paveikė. Kaip niekada paveikė.- mama.. Neteko kūdikio. 

Zayn‘ui atvipo lūpa. Jis greičiausiai nė nenumanė, ką tokiu momentu galėtų pasakyt, Ir greičiausiai dabar jis nieko negalėtų pasakyt, nes jis nė neįsivaizduoja, koks tai jausmas.. Kai viduje jauti, kad praradai dalelę savęs.. Lyg savęs.

- Aš nė nežinau, ką pasakyt..- jis dar kartą mane stipriai apkabino ir pabučiavo į kaktą,- viskas bus gerai.. Galbūt ne dabar, bet bus.. Nusiramink.- pasistengė nusišypsoti.

Ta jo nuostabi šypsena.. Kuri privertė mane truputį nurimti. Tie žodžiai, kuriuos jis ką tik ištarė. Jo šiltas apkabinimas, kuris privertė mane pasijausti saugia ir mylima.. Tie atodusiai kurie man leido suprasti, jog šalia yra jis. Tas kuris mane ką tik privertė pasijausti kiek geriau.

Pažvelgiau į laikrodį. Jis rodė lygiai dvidešimtą valandą.. Kelionė, kai grįžom, kelionė, kol nuvykau iki ligoninės, kelionė, kol atvykau pas Zayn. Dabar čia jau esu kokį gerą pusvalandį ir nenoriu išeit.

- Mažyt, o jeigu šiąnakt liktum pas mane? Pasijausi geriau.. Juk tu šalia manęs,- jis mane dar kartą apkabino ir pabučiavo. Saldžiai. Be galo saldžiai.

- Aš noriu pabūti su tavimi. Man lengviau,- pritariau jo pasiūlymui.

Jis linktelėjo ir nusišypsojo. Dar kartą apkabino ir nepaleido geras penkias minutes.. Savo švelniais delnais keliavo per mano plaukus, glostė juos. Kas kelias minutes pakštelėdavo man į kaktą.. Apkabinęs, rankomis glostė mano nugarą ir stengėsi nuraminti. Galbūt per daug dėl to pergyvenu, bet. Aš esu jautri. O juolab tokiems dalykams, kurie dedasi dabar.

Po geros valandos tylos ir sėdėjimo kartu, mane ėmė imti miegas. Aš atsiguliau ant jo lovos. Susiriečiau į nedidelį kamuoliuką ir ėmiau snausti. Pajutau, jog šalia manęs atsigulė jis. Mano berniukas. Ir jis užklojo mus antklode. Ranka apjuosė mane aplink pilvą ir galvą priglaudė prie manosios. Jaučiau nuo jo kūno sklindančią šilumą. Jaučiau jį. 

- Ei, miegi?-pirštų galiukais perbraukė man per skruostą.

- Ne,- tyliai atsakiau.

- Ar galim sugrįžti prie tos temos? Vienam klausimui..

Atsidusau. Ką daryt kitaip.. Tiesiog vienam klausimui.

- Kaip ji prarado kūdikį?- jis mane prisitraukė kiek arčiau savęs.

- Nežinau. Neturėjau jėgų to paklausti.- tyliai sau sumurmėjau. Bet tikiu, jog jis tai irgi girdėjo.

Galiausiai jis nieko nepasakė. Tiesiog apkabino, pakštelėjo į skruostą ir leido  man ilsėtis. Nors toli gražu, nesinorėjo ilsėtis.. 

(Naujo sezono pradžia, su trupučio tiesos atskleidimo! Naujai daliai 70 like ir mažiausiai 30 komentarų. Turėtų pasirodyt šį savaitgalį!)