61 DALIS

Susidomėjusi pažvelgiau į ją. Iš karto atpažinau, kas gi toji panelė sėdinti šalia manęs. Tai Danielle. Ji ramiai sėdėjo prie pat manęs, žvelgė į mane galbūt kiek susidomėjusi, bet visgi ji buvo kuo ramiausia. Nepalyginsi, su manimi.
- Ką tu čia veiki? Iš kur sužinojai, jog aš čia?- ėmiau jos.. tiesiog klausinėti man svarbių dalykų kurie man tiesiog ėmė kelti bjaurų nerimą.
- Tikėjausi, jog to paklausi..- ji pakankamai tyliai ištarė.- Ruošiausi nueiti pas tave, trumpam, bet pamačiau, kad būtent tuo momentu, tu labai greitai išėjai.. Ir man buvo neramu..- ji buvo be galo rūpestinga.
- Mm..- atsidusau,- tu viską žinai?
- Tiesą sakant, man net ir žinot nereikia,- ji nusišypsojo,- aš viską mačiau.
- Žinai aš neįsivaizduoju savo gyvenimo be jo..- nuleidau galvą ir rankomis lyg apsikabinau save, nes pasidarė šalta,- ir aš tikiuosi, kad jį paleis.. Juk Kajus meluoja, pati girdėjau..
- Bet tau nereikėjo tylėti.. Reikėjo viską pasakyt,- ji paguodžiamai ištarė.
- Jau per vėlu,- atsidusau ir pakilau nuo suolelio.- nemanai, kad pats metas grįžti atgal? Aš turiu.. Turiu nunešti Zayn telefoną jam ir šiaip, tiesiog..- buvo sunku mąstyti.
Ji linktelėjo ir pakilo nuo žalio suolelio. Pažvelgė į mane ir lyg davė ženklą, kad jau galim eiti. Puse lūpų nusišypsojau. Einant aš jai viską papasakojau, kas buvo vakar.. Nors vakar jei rimtai, nieko svarbaus ar tokio žiauriai nenutiko, dėl ko turėjo kilti tokia nesąmonė kokia kilo.

Mes užlipom laiptais į trečią aukštą, ji nuėjo į savo kambarį, o aš iš rankinės išsitraukiau raktus. Bet ranka sudrebėjo. Perėjo keistas jausmas per širdį. Raktai nukrito ant žemės. Apsidairiau, ar nieko nėra. Nieko ir nebuvo, todėl drąsiai pasilenkiau ir pakėliau juos. Tuomet po maždaug minutės pajaučiau šaltas rankas ant manųjų.
- Gal padėti?- ištarė nepažįstamasis.
Lėtai pakėliau galvą ir įsmeigiau žvilgsnį į jį. Gaila, tai nebuvo Zayn.. Tai nebuvo Harry, Liam, Louis ir Niall. Tai buvo visai nepažįstamas asmuo. Man nepažįstamas. Jis pasistengė nusišypsoti, bet jo šypsena mane dar labiau atbaidė. Jis man pasirodė kažkur matytas.
-Ne, ačiū,- rankos ir vėl ėmė drebėti, bet bandžiau įkišti raktą į spynelę.  Į ją pataikyti sekėsi kaip niekada sunkiai.
- Tu nuo manęs bėgi?- jis išsišiepė ir ką tik prisiminiau, kur jį mačiau. Tai tas pats vaikinas, kuris prieš kelias dienas mane nužiūrėjo. Ir kuris man sukėlė baisų pasišlykštėjimą juo. Jis manęs visiškai netraukia. Priešingai – atbaido.
- Ne, tiesiog neturiu laiko pokalbiams su nepažįstamaisiais,- piktai dėbtelėjau į jį. Jis ir vėl idiotiškai išsišiepė.- ir nematau čia nieko juokingo.
- Tiesiog norėjau susipažinti.. Juk matau, kaip tu į mane žiūri.
Pakėliau antakį. Svarbiausia yra tai, kad į jį beveik nežiūriu.
- Gal galiu eiti?- šaltai atkirtau.
Jis patraukė savo ledines rankas.
- Tiesiog norėjau pasakyti, kad aš Derikas.- šyptelėjo.- Galbūt kada nors bus proga susipažinti artimiau.
Linktelėjau, nors toli gražu nenorėjau su juo susipažinti. Man jis pasitikėjimo visiškai nekėlė.
Atsidariau duris ir įlėkiau į namus. Nespėjau jų uždaryti.
- Gal galiu užeiti?- jis naglai lindo.
- Ne, aš dabar neturiu laiko.- išsisukinėjau. Nenorėjau su juo susipažinti. Jis man nepatikimas. Labai nepatikimas.
Bet jis nusikvatojo ir kažkodėl mane sudomino. Nuėjo toliau. Atsikračiau. Ačiū Dievui.

Į rankas pagriebiau telefoną. Ne mano, o Zayn. Įsidėjau jį į kelnių kišenę ir nuėjau pasišukuoti. Veidrodyje išvydau save. Atrodžiau kiek tragiškai – pabalus, eilinį kartą. Atsiminiau kodėl. Tiesiog neišgėriau tų prakeiktų vaistų. Neveltui, dabar atrodo, lyg aš „plaukioju“.
Kad nebūčiau tokia balta, pasidažiau.. Na paprasčiausiai pailginau blakstienas ir nusišypsojau, nes pirmą kartą man pavyko taip gražiai pasidažyti. Besišypsodama kaip kokia kvailė pati sau, išgirdau skambutį į duris. Suglumau.
Tyliai nupėdinau prie durų. Ko tam avigalviui reikia ir vėl? Nieko nelaukdama, vos tik jas pravėrus ėmiau šaukti ant jo:
- Palik mane ramybėj, atsto..- nutilau. O dieve, Renalda, suklydai! Tai ne jis.
- Arba tu mane su kažkuo maišai, arba aš kuom nors nusikaltau?- nusikvatojo Hazza.
- Atleisk..- timptelėjau balkšvą lūpą,- tiesiog čia prie manęs toks.. Lenda,- apsidariau jog įsitikinčiau, ar čia jo nėra.
- Am, aš kažko nežinau?- prikimusiu balsu ištarė,- be to, kas ten įvyko? Dani kažką pasakojo, bet.. Na, kur Zayn? Paul dar nieko nežino ir jaučiu jis dabar taip susinervins kai sužinos.. Jei sužinos žinoma.
- Aš tiesą sakant, net pati nesusigaudau, kas vyksta. Tiesiog žinau, kad turiu gerbėją, ir įsivaizduokim, kad man tai pradeda labai patikti,- erzinau jį ir nusišypsojau.
Jis palingavo galvą. Galiausiai aš jį užsivedžiau namo. Pajaučiau vibraciją Zayn telefone. Nuėjau į balkoną ir ištraukiau telefoną. Do – vi – lė . Štai kas buvo parašyta ekrane.
- Alio?- spontaniškai išrėžiau.
- Kas kalba? Man reikia pasikalbėti su Zayn.
- Jo mergina,- pašaipiai ištariau,- manau, kad gali šiuo numeriu nebeskambinti.
- Kodėl? Aš svarbiu reikalu..
- Pamiršk viską, supratai?- jau nebežaidžiau su ja. Ėjau iš karto prie temos.- Pamiršk jį, pamiršk tas dienas kai gulėjai su juo vienoje palatoje, aišku? Atstok nuo jo.
- Aš tiesiog norėjau padėti.. Jis dabar komisariate, taip?- ji ištarė tai.. Be galo paprastai.
Neneigsiu, atsileidau.. Ji man ką tik pasirodė ne tokia, kokia atrodė prieš tai.
- Tuomet rėžk,- ramiai ištariau.
- Ne telefonu,- suktai kalbėjo.
Iš stalčiuko išsitraukiau užrašų knygutę, kurioje yra svarbūs dalykai. Pasiruošiau rašiklį, pažvelgiau į Harry. Jis stovėjo, nejudėjo ir galiu pasakyti tik tiek, jog buvo be galo susidomėjęs.
- Vieta, laikas ir kada.- trumpai ir aiškiai išdėsčiau.
Ji man pasakė adresą. Užsirašiau jį ir įsikišau Zayn telefoną dabar jau į striukės kišenę, bet ne į kelnių. Suglamžiau popierėlį ir įsidėjau į kelnių kišenę.
- Harry, gal norėtum man kaip draugas pagelbėti?- šyptelėjau.
Jis linktelėjo ir aš jam pasakiau visą reikalą. Garantuoju, jam ši idėja labai nepatiko, nes visą laiką kol ją dėsčiau, jis buvo kiek susiraukęs ir labai nepatenkintas. Jis buvo prieš susitikimą su tamsiaplauke.

Bet visgi, po keletos minučių aš jau sėdėjau jo automobilyje. Širdis daužėsi. Labai. Bijojau to, ką gali ji pasakyti. Kol galiausiai atvažiavom nurodytu adresu. Atvažiavom į Vilniaus senamiestį. Atėjau iki vietos ir laukiau jos. JI nepunktuali. Kol galiausiai prie manęs sustojo gražus, juodas BMW automobilis. Ji išlipo. Atrodė gražiai, neneigsiu. Pirštais „pašukavo“ savo plaukus ir priėjo prie manęs. Prieš ją pasijaučiau kaip kokia.. Geriau nesakysiu.
- Tai kokiu reikalu mes susitikom?- trepsėjau. Jaudinausi.
- Aš pažįstu Kajų.- ji nusišypsojo,- pakankamai gerai pažįstu. Susipažinom visai neseniai, bare,- ji šyptelėjo.
- Ir kas man iš to?- pavarčiau akis. Tikėjausi ko nors įdomesnio.
Ji mane nusivedė į savo mašiną, atsisėdau prie jos. Keleivio vietoje, priekyje. Mašinos salonas buvo toks gražus.. Norėčiau tokios mašinytės.
- Jis patiklus, manimi pasitiki, todėl Kajus man papasakojo savo žiauroką planą.- šyptelėjo,- aišku, jei tai tave domina.. Pamąsčius apie tai, kaip tu kalbėjai su manimi telefonu iš pat pradžių..- ji pradėjo erzinti mane. Neveltui jos nemėgstu nuo pirmų dienų.
- Prie temos, gerai?
Ji nusišypsojo. Jos šypsena graži.
- Jis planuoja kaltu paverst Zayn, tiksliau jį įtraukti į visą šitą mėšlą,- ji paėmė į rankas diktofoną.- klausyk.
Paleido įrašą. Ji kalbėjo telefonu su Kajum ir jis viską pasakė. Kajus juk nežino, kad Dovilė pažįstama su Zayn.. Ir jis tikrai nesitikėjo, kad aš visą tai išgirsiu.
- Vau,- suvirpėjau,- man tai nepatinka..
Jo planas - kaltu paversti Zayn ir labai lengvai.. Ką tik suvokiau, kodėl prie manęs pristojo tas Derikas. Jis jaunas, žavus, simpatiškas, bet man keliantis pasibjaurėjimą. Nusipurčiau. Juk galbūt jis norėjo narkotikus įkišt į tašę, kuri buvo prie durų ir akivaizdžiai matėsi žvelgiant iš tos vietos, kur jis stovėjo.
- Ne, tai per daug netikra..
- Kajus supyko. Jis pavydi tavęs. Juk žinai, kažkada buvot kartu, bet atėjo metas išvykti į Londoną. Na tiesiog daryk ką nori.- ji padavė man diktofoną,- leisk tai išgirsti pareigūnams, tai vienintelis įrodymas.. Juk Zayn tikrai nenori problemų, tiesa?
Susigūžiau. Aš turbūt sapnuoju. Tai neįmanoma. Tai per daug netikra. Tai tiesiog neįmanoma..
- Gerai, viskas, pasakiau ką norėjau, padėk Zayn,- jos balse buvo mažumėlę girdima ironija,- žinoma, jei to nori.
Piktai pažvelgiau į ją.
- Ačiū,- atsidariau dureles ir išlipau.
- Turi už ką dėkoti,- išsišiepė ir nuvažiavo.
Likau stovėti viena gatvėje, todėl nusprendžiau, kad metas nupėdinti prie Harry mašinos. Susikaupiau ir įsidėjusi diktofoną į kišenę įsėdau į ją. Harry klausėsi radijo. Greičiausiai klaidžiojo po visokius, ir atrado M1. Ir ten grojo  „One thing“. Aww, kaip miela.
- Na, kur dabar, panele?- šyptelėjo.
Man nepavyko nusišypsoti, buvau per daug susijaudinusi. Iš ties nenustebčiau, jei Kajus būtent taip ir norės padaryti. Kadangi tai įmanoma. Dėl to, jog jis narkomanas, jis susipažino su daugybe žmonių. Ak, likimo ironija, kai tenka susitikti ir prašyti pagalbos to žmogaus, kurio nemėgsti.
- Į komisariatą, dabar pat,- užsisegiau saugos diržą.
Jis ramiai važiavo, kartas nuo karto žvelgdamas į navigaciją. Galiausiai po pusvalandžio pasiekėm jį. Išlipau.
- Palauk čia,- liepiau.
Matyt jis nė nesiruošė lipti. Tai buvo galima matyti iš to, kad jis beveik nesureagavo į mano paliepimą.

Greitai nubėgau iki ten kur reikėjo. Susiradau tą patį pareigūną, pasidomėjau apie Zayn. Jis kol kas buvo uždarytas.. Nes viskas per daug įsiplieskė. Kaip pareigūnas, kurio vardas Povilas sakė – Kajus kažką minėjo, jog Zayn turi narkotikų, tad kol kas jis dar pabus čia.. Vieną dieną. Paprašiau jo, jog leistų jį pamatyt. Ir kai mane vedė.. Ten kur jis yra, man ėmė linkti kojos. Aš bijojau. Nežinau ko.
Galiausiai pamačiau jį. Jis sėdėjo ant baltos, viengulės lovos, nuleidęs galvą ir atsirėmęs rankomis į kojas.
Pareigūnas atrakino spyną ir leido man jį pamatyti. Paliesti. Apkabinti.
- Zayn..- tyliai sukuždėjau,- o dieve.. Aš nemaniau, kad jie imsis tokių priemonių,- priėjau prie jo arčiau.
- Viskas gerai, mažyt,- jis stipriai mane apkabino ir panardino savo galvą į mano šviesius plaukus.
- Pasakyk, kad paleis, pasakyk,- mano širdis labai daužėsi. Jis vis dar laikė mane apkabinęs.
- Tai žinoma, nesijaudink. Rytoj jau manau, kad būsiu namuose,- jis nusišypsojo,- sakė, kad čia dienai.. Kol apklausinės Kajų ir mane. Bet jie kažkaip nenori manęs paleisti ir nesuprantu kodėl. Bet sakė paleis,- vėl pakartojo ir pasistengė nusišypsot.
- Žinai ką? Aš kai ką sužinojau.. Be to, tau skambino Dovilė.- atsidusau ir išsitraukiau jo telefoną iš mano striukės kišenės,- imk. Ir dar, ji man davė kai ką naudingo, ką turiu nunešti Povilui.
- Povilui?- jis susidomėjo.
- Na, jis pareigūnas,- šyptelėjau ir paėmusi jį už rankų pasisodinau ant lovos. Žvelgiau į jį.
Jis nusišypsojo. Jo rudos akys buvo kaip niekada neramios. Jos taip žvilgėjo ir atrodė, kad kažko bijo.. Žvilgsnis buvo toks išsigandęs..
- Nesijaudink, viskas gerai.- pabučiavau jį,- viskas gerai..- sukuždėjau.
Jis dar kartą apkabino mane. Pamačiau einantį Kajų. Jis ėjo laisvas ir išsišiepęs. Jis mane erzino. Norėjau eiti ir aprėkti jį, galbūt net kiek apdaužyti, bet negalėjau. Pasirodyčiau kaip didžiausia kvailė kokią kas nors yra matę.
- Zayn, aš pasikalbėsiu su pareigūnu,- susikrimtau,- jis tave tikrai paleis..
- Nagi, nusiramink,- jis mane priglaudė prie savo tvirtos krūtinės,- jis man jau sakė, kad rytoj galėsiu mėgautis laisve. Arba šiandien vakare.. Priklausomai nuo to, ką prišnekės Kajus ir kaip viskas klostysis,- nusijuokė,- bet nusiramink, viskas gerai.
Linktelėjau ir visgi išspaudžiau šypseną. Dar kartą pabučiavau Zayn, dar kartą įsikabinau į jį ir jį labai stipriai apkabinau bei dar kartą į jo ausį sukuždėjau žodžius „ aš tave myliu ir viskas bus gerai“.

Besišypsodama išėjau ir sutikau Povilą. Į rankas jam įbrukau diktofoną. Nesiruošiau laukti jo komentaro, tiesiog pridūriau:
- Pasiklausykit, o tada galvokit, kas ir ką bando pakišt,- šyptelėjau ir išėjau. Prie durų dar kartą atsisukau atgal – Povilas stovėjo ir apžiūrėjo diktofoną, jį nusinešė į savo kambarėlį. O aš tiesiog išėjau.

Atsisėdau į Harry mašiną ir nusišypsojau. Norėjau pasidalinti su juo džiaugsmu, kuris atsirado iš niekur nieko. Ir pasidalinau, o jis nusišypsojo. Galiausiai neištvėriau ir apkabinau jį. Jis mane prispaudė dar arčiau savęs.
- Ačiū tau už viską, Harry,- sukuždėjau ir sugrioviau juo šukuoseną, ranka ją suvėlusi.
- Lyg tau yra už ką dėkot..- pasivaipė ir papurtė galvą, tuomet ranka perėjo per savo plaukus ir šukuosena kaip ir visada – vėl tapo tobula.
Nusišypsojau. Laukė ilgas kelias namo.

Po valandos grįžom. Mečiau kedus į kampą, striukę pakabinau ant pakabos, ir griuvau į lovą. Bet staigiai pakilau, kadangi lauke ir vėl ėmė lyti. Uždariau langą, nes pasidarė šalta. Pažvelgiau į knygutę, kurioje buvau užsirašiusi mano ir jos susitikimo vietą. Tiksliau iš kurios išsiplėšiau lapelį su tokia informacija. Ir pamačiau, kad rytoj turėsiu laikyti egzaminus. ŠŪDAS, visai pamiršau.. Neturiu nei knygų, nei dar ko nors. Bet kitos išeities nėra. Tik bandyt laimę.

Atsidariau laptopą, susiradau porą reikiamų dalykų, pasimokiau jų. Viską ko reikės man pasakė Monika. Ir bravo, kažką išmokau. Tiesa, nemačiau prasmės mokytis daugiau – aš pavargus. Geriau jau pabudus rytoj ryte išmoksiu dar keletą dalykų.. Galų gale pažvelgsiu į Monikos knygą prieš egzaminus. Man jau dabar negera.

Suskaudo širdį. Ir tuo momentu gavau žinutę į telefoną. Atrakinau jį. Žinutė nuo tėčio? Juk jis nemėgsta rašyt SMS žinučių.. Bet tekstas.. Mano širdis vos ne nulėkė į padus, o gal tiksliau pusiau sustojo plakusi. Mane išgąsdino tie penki žodžiai..:

KUO GREIČIAU GRĮŽK Į LONDONĄ.

(Naujai daliai mažiausiai 70 like (nes jau 100 surenkat ir šiaip 70 laisvai:D) ir 30 komentarų.)