60 DALIS

Prabudau. Gulėjau nusisukusi nuo Zayn, bet buvau atsimerkusi kaip ir kiekvieną rytą. Nedrįsau atsisukti. Po vakar vakaro, kiek susiginčijom, nebe daug trūko, jog būtumėm susipykę. Susipykę dėl to, kad aš noriu ir toliau bendrauti su savo draugais, bet jis man neleidžia. Lyg jis pats būtų buvęs narkomanas ir viską žinotų, kas ten dedasi. Bet nepaisant to, aš ant jo visiškai nepykstu. Aš jį suprantu, bet tuo pačiu ir nesuvokiu keletos keistų dalykų.

Sukaupiau jėgas. Širdis ėmė daužytis vien dėl to, kad buvau pasiryžusi apsisukti ir pasižiūrėti, ar mano angelėlis miega. Bet iš tiesų.. Aš bijojau atsisukti. Bet atsisukau. Ir per mano kūną perėjo keistas jausmas.. Seniai tokį patyriau.. Nupurtė drebulys, akys buvo kažkodėl pilnos išgąsčio. Zayn‘as šalia manęs negulėjo. Jo čia apskirtai, šiame kambaryje net nebuvo.

Staigiai pašokau iš lovos ir dar nuėjau į balkoną apsižvalgyti. Pamaniau, jog jis galbūt sėdi kur nors lauke ant suoliuko vienas.. Žvalgosi, arba galbūt kalba telefonu.. O gal tiesiog nuobodžiauja ir apie daug ką mąsto. Bet ne. Net ir ten jo nebuvo. Greitai nubėgusi iki vonios įlindau į ant pakabos kabėjusius džinsus ir užsimečiau šiltą megztuką, o ant pečių – nepatingėjau ir užsimečiau odinę striukę. Į rankas pagriebiau telefoną ir prisiminiau, kad tiesiog paprasčiausiai galiu jam imti ir paskambinti. Dieve, kokia aš kvaila.

Surinkau jo numerį ir priglaudžiau telefoną prie ausies. Laukiau kol pagaliau išgirsiu jo nuostabų balsą. Svarbiausia yra tai, jog kai skambinau, išgirdau skambantį telefoną. Jo telefoną. Jis gulėjo ant palangės. Zayn paliko telefoną namuose.

Uždariau duris ir nežinau kodėl, bet puoliau jo eiti ieškoti. Lyg bijodama, kad jis sumąstė ką nors kvailo. Ir visiškai neapgalvoto. Kažkodėl ėjau link ten, kur vakare kiek susikivirčijom. Link tos vietos.. Ėjau sakyčiau pakankamai greitai, bet tuo pačiu ir spėjau dairytis aplinkui, ar ten jo nėra. Ir ten jo nebuvo. Nusprendžiau praeiti pro tą vietą, kur vakar sėdėjo Kajus ir kiti.  Bet mano akys užtiko mašiną. Visai ne paprastą mašiną, o policijos mašiną. Tai privertė mane kiek susierzinti, kadangi ėmiau nutuokti kažką negero.. Zayn nėra namuose, jis vakar įniršo ant Kajaus dėl nieko.. Ir dar būtent čia pat stovi policijos mašina. Sunkiai įkvėpiau ir lyg paprasta praeivė ėmiau vis artėti link tų suoliukų. Ėmė pūsti žvarbus vėjas, kuris išdraikė mano plaukus. Pasidarė žiauriai vėsu.. Ir net tas pakankamai šiltas megztukas nieko nepakeitė. Kol galiausiai jaučiau, kaip ėmė tirpti visos mano galūnės. Kažkodėl. Nes išgirdau balsus. Tiksliau daug balsų. Ir vieną iš jų atskyriau. Jis man buvo kaip niekada pažįstamas ir žinomas. Ir kalba buvo.. Ne lietuvių.

Kuo ramiausiai stengiausi prieiti prie tos vietos ir išsklaidyti abejones – pamatyti, kas gi visgi ten dedasi. Po truputį artėjau. Iš to didžiulio jaudulio kurį jaučiau savyje, man ėmė vos ne linkti kojos ir pati ėmiau kiek drebėti. Bet pagaliau priėjau tą vietą. Ir nebejudėjau. Tiesiog sustojau ir stovėjau vienoje vietoje, kadangi tai man atrodė logiškiausia. Bet visi mane pastebėjo. Ir sužiūro į mane. Negalėjau likti nepastebėta, kaip ir visada.

- Štai ji,- sušuko tamsiaplaukis.

Susidomėjusi pažvelgiau ir puse lūpų nusišypsojau. Pabandžiau. Ir manau, kad man visai neblogai pavyko. Nors mano viduje toli gražu nebuvo noro šypsotis.

- Ką aš?- atsakiau.

Zayn priėjo prie manęs. Prie jo prieš vos kelias sekundes stovėjo du pareigūnai, o šalia – Kajus. Ką jie čia po galais veikė?!

- Zayn, ką tu čia po galais darai?- sugriežiau dantimis ir leidau šiam klausimui išvysti dienos šviesą.

- Aš atėjau pasikalbėti su šiuo..- jis nutylėjo. Turbūt kiek išsigando pareigūnų... Arba tiesiog nenorėjo tarti tų žodžių.

Įsižiūrėjau į Zayn veidą. Tuomet į Kajaus. Ir ką tik supratau vieną dalyką, jog greičiausiai kokie nors aplinkiniai iškvietė pareigūnus, nes pamatė, jog arba Zayn arba Kajus neištvėrė ir be kumščių neapsiėjo.  Tai mane ima taip užknisti..

- Zayn, tu bent suvoki, ką tu darai?- aš jam priekaištavau. Bet priekaištavau taip, jog tik jis tai girdėjo. Niekas kitas, tik jis.

- Nusiramink, aš atėjau tik pasikalbėti,- Zayn buvo kaip niekada rimtas.- ji gali papasakoti viską, kas buvo vakar,- jis į mane įsmeigė tokį žvilgsnį, kuris mane vertė nors imti ir suklupti. Jis buvo toks gilus ir išverčiantis iš koto bei toks.. Kaip ir visada tobulas.

- Tuomet klausom, mums bus įdomu,- prisėdo ant suolelio pareigūnas.

- Bet vakar nieko NEBUVO!- išpyškinau ir suvokiau, kad padariau nemažą klaidą.

- Tai kokio velnio šie du bičai..- šyptelėjo pareigūnas,- kokio velnio jie susikibo? Juk turėjo būti kokia nors priežastis,- nežinau kodėl jis buvo toks taikus, bet man tai patiko. Visai patiko.. Bet viliuosi, kad tai nėra gerumas prieš blogą.

- Renalda, nagi, pasakyk, kokioje būsenoje jie buvo vakar.. Pasakyk,- Zayn maldaujamai ištarė.- pasakyk.

Aš tylėjau. Zayn piktai dėbtelėjo į Kajų ir vėl įniršo. Kažkodėl. Aš jį jau antrą kartą tokį matau. Ir visiškai be reikalo. Nebuvo prasmės jam to daryti.. Nebuvo.

- NAGI, pasakyk,- jis mane skatino.

Tie du pareigūnai į mus visus tris – mane, Kajų ir Zayn žvelgė velniškai susidomėję ir tikėjosi, jog išsiduosiu. Bet viduje to nenorėjau padaryti.

Zayn ėmė spurdėti. Vienas „žaliukas“ jam uždėjo antrankius.

- Kad nusiramintum..- pridūrė. 

Pastebėjau, kad policininkas visai gerai kalba angliškai.

- Renalda, pasakyk.. Dėl manęs,- Zayn.. Maldavo. Jis manau, kad buvo kaip reikiant išsigandęs.. Nes greičiausiai pareigūnai nenorėjo tikėti įžymybės pasakojimu.

Savo mėlynomis akimis pažvelgiau į Kajų. Jis stovėjo. Ir tiesiog buvo labai susikrimtęs. Jo žvilgsnis buvo nuleistas žemyn. Jis žvelgė į žemę. Ir kelias minutes nepakėlė galvos. Manau jis jau žinojo, kad aš jį išduosiu... Kad aš jį išduosiu. Galbūt.

Zayn nenuleido akių nuo manęs. Nuo mano judesių. Ir visus spėju užkniso ta tyla kuri buvo stojusi tarp mūsų penkių. Dėl manęs. Nes aš nesugebėjau ištarti tų žodžių, jog Kajus vakar vartojo, truputį lindo prie manęs.. Bet nebuvo nieko blogo.. 

- Hhm, mes laukiam,- atsikrenkštė pareigūnas.

Mano širdis ėmė spurdėti. Velniškai spurdėti. Štai ir atėjo metas pasirinkti. Ar žmogus, kurį pamilau vos sužinojusi apie jį, ar žmogus su kuriuo praleidau visą savo vaikystę.. Visi nuotykiai buvo su juo.. Jis buvo pirmasis mano geriausias draugas. Ir iš ties nėra nieko sunkesnio nei pasirinkti vieną iš dviejų. Nenoriu meluoti, bet ir nenoriu amžiams prarasti Kajaus. Juk jis narkomanas, jį apieškos , ras narkotikų, nes kiek žinau jis ir pats juos pardavinėja.. Ir jam bus šakės.

- Aš..- sunkiai atsidusau. Susikaupiau. Pažvelgiau tiesiai į rudas Zayn akis. Pažvelgiau į Kajų. Jis pakėlė galvą. Garantuoju, jis buvo nevartojęs.

- Na? Rėžk viską ką žinai, Renalda, be melo,- bandė tyčiotis Kajus. Bet jam nepavyko. Jis mane kiek supykdė.

- Apskritai, čia nesusipratimas.- nežinojau kodėl tai pasakiau,- bet kalčiausia galbūt.. Esu aš.- susierzinau dėl to, kad į šį reikalą dar labiau įtraukiau save,- bet tai kilo dėl manęs. Kajus vakar buvo.. Na jis buvo..- tuos kelis žodžius man buvo sunku ištarti.. Nes spėjau įsivaizduoti, kokiu nusivylusiu žvilgsniu Kajus žvelgs į mane, kai pasakysiu visą tiesą.

- Jis vakar buvo prisiuostęs,- įsiterpė Zayn,- pavartojęs.. 

Vienas mentas pažvelgė į kitą. Nutaisė keistą mimiką.

- Ir Kajus truputį kabinėjosi..- drebėjau. Pažvelgiau į laikrodį kuris buvo užsegtas ant mano rankos. Pirma valanda dienos. Aš bijau visko.. Net ir laiko kuris nenuvaldomai greitai eina.

- Sakiau, kad čia kalčiausias tas avigalvis!- ėmė šūkauti Zayn.

- Zayn, tik nereikia,- nutaisė piktdžiugišką šypsenėlę Kajus.- pats žinai, kad vakar įsikarščiavai.. Pradėjai mojuotis kumščiais.

Išsprogdinau akis. Kajus meluoja. Meluoja, ir dar kartą meluoja?! O aš dvejojau, jog galbūt turėčiau jo neišduoti. Po galais. Nudegiau ir vėl.

- Jis meluoja,- pasistengiau kuo ramiausiai tai ištarti.

Tai tęsėsi dar gerą valandą. Kajus su Zayn pakankamai stipriai susikivirčijo, o pareigūnams spėju, kad trūko tik popkornų ir sofutės – tai buvo kaip.. Kaip filmas. Kaip fantastinis filmas. Viskas atrodė taip neįmanoma.. Viskas atrodė, jog taip greitai įvyko. Pradedu nekęsti Kajaus. O kažkada jam jaučiau suknistą meilę. Kol neatsirado Zayn. Bet visgi įdėmiai klausiausi jų ginčo. Į kurį manau, kad galbūt kas kelias minutes įsiterpiau ir aš pati. Policininkus erzino tai, jog jie vienas kitam prieštarauja – o mano versija yra trečioji, kuri kiek skiriasi nuo kitų dviejų.

- Gerai,- išrėžė „žaliukas“,- kol kas jūs suimami.. Vešimės jus kartu su mumis, viską išsiaiškinsim komisariate. 

Visos mano galūnės tiesiog nutirpo. 

- Aš neturiu ką ten veikti,- ėmė rėkauti Kajus.- nieko nepadariau, neturit teisės suimti.

- Geriau nekalbėk, nes viskas ką pasakysi, bus panaudota prieš tave patį,- išsišiepė.

- Užsikišk, Kajau,- nutildžiau jį griežtu savo tonu,- dar ir kaip turi.

Vienas jaunas žaliukas šyptelėjo man. Papurčiau galvą. Pasidarė žiauriai negera. Seniai buvo toks jausmas. Kai nori ką nors daryti, bet negali.

- Galiu, kelias minutes pasikalbėti su Zayn?- paprašiau. Man pokalbis su Zayn buvo kaip niekada svarbus. Man jo žūt būt reikėjo. – man tai be galo svarbu..

- Kelias minutes,- kiek vyresnis mentas nusivedė Kajų su savimi, o kitas – atsistojo kiek nuošaliau nuo mūsų, jog negirdėtų apie ką mes kalbamės.

Galiausiai pamatęs mano nepasitenkinusį žvilgsnį, jis dar atokiau, negu stovėjo dabar.

- Zayn, dabar pasakyk, kas čia buvo,- sunkiai nurijau seiles. Atrodė, jog gerklėje yra įstrigęs kažkoks gumulas kuris man vos leido prakalbėti ir šiaip ištarti ką nors naudingo ir paguodžiančio. 

- Aš atėjau su juo pasikalbėti dėl vakar vakaro.. Tiksliau pamaniau, galbūt jį rasiu čia. Įsivedžiau jo telefono numerį, kurį gavau iš tavo adresų knygutės..

- Tu lindai į mano telefoną?- įsmeigiau žvilgsnį į jo rudas akis.

- Man reikėjo jo numerio,- ėmė teisintis,- bet man neteko jam skambinti. Man tiesiog pakako ateiti čia ir rasti jį sėdintį vieną. Rūkantį.

- Ir?- laukiau kol jis pasakys ką nors daugiau.

- Ir tuomet tiesiog ėmiau kamantinėti jį.. Dėl daugelio dalykų susijusių su tavimi.- jo žvilgsnis lakstė iš vienos vietos į kitą. Ir taip buvo gal kokias dvi minutes.

- Tai kokio velnio čia buvo reikalinga policija?

- Jis netikėtai man smogė ir tiek,- šyptelėjo. Bet šypsena iš jo veido greitai dingo, kadangi jam suskaudo lūpą. Ji buvo praskelta. Dabar tai matėsi daug aiškiau nei prieš kelias minutes, o gal tiksliau – prieš valandą.

- Ir tik nesakyk, kad tu ją iškvietei??- buvau kaip niekada nustebinta.

- Ne aš. Praėjo panelė tokia, ir ji iškvietė mentus,- suniurzgėjo.

- Bet kam to reikėjo..- nuleidau galvą.

Jis savo nykščio dėka, pakėlė mano galvą už smakro. Padarė taip, kad žvelgiau tiesiai į jį. Į jo tobulas, blizgančias, pilnas nerimo rudas akis. Ir aš žvelgiau į jas. Ir negalėjau nusukti žvilgsnio. Jo tamsios, rudos akys lyg hipnotizavo mane.

- Ei jūs, greičiau,- suurzgė.. Policininkas.

Piktai pažvelgiau į jį, bet visgi linktelėjau, leisdama jam suprasti, jog jo noras greitai išsipildys. Nuleidau galvą, nes buvo sunku tramdytis. Neapsiverkus. Dėl to kvailo nesusipratimo.

- Aš nenorėjau, kad tai nutiktų,- užmerkiau akis.

- Ei mažyt, viskas gerai, viskas susitvarkys,- jis pavogė iš manęs bučinį,- tu tik nesijaudink. Juk manęs neuždarys. Aš nieko nepadariau..

- Bet aš.. Tai viskas dėl manęs, taip?- tuščiai kalbėjau.

- Nagi,- jis visgi nusišypsojo,- tu dėl to nekalta. Aš tiesiog.. Nežinau, noriu, kad tai nepasikartotų..

- Nepasikartotų kas?- tiesą sakant jo žodžių suprasti nesugebėjau.

- Na tas vakaras Londone.. Žinai, kai jis priglaudė tave prie savęs ir pradėjo kažką svaigti.. Man kažkodėl tai sukėlė pykti ir priminė tai.. Na išprievartavimą.. Žinai, galbūt per daug išsikarščiavau, bet viskas bus gerai,- nusišypsojo ir pakštelėjo į kaktą. Priglaudęs lūpas laikė gal minutę, užsimerkė, ir sunkiai kvėpavo. Sunkiai atsiduso.  Paėmė mane už rankų, pažvelgė į jas ir pakėlė kiek aukščiau. 

- Viskas bus gerai, pamatysi,- nuoširdžiai ištarė.

- Pažadėk man..- paprašiau.

- Pažadu,- apkabino,- o dabar greičiausiai turiu vykt.. Nes kitaip man baigsis blogai,- pasistengė nusijuokti.

Jis taipogi privertė mane nusišypsoti.

- Pažadu, kad šiandien dar susitiksim,- pakštelėjau jam į lūpas. 

Jis linktelėjo ir nuleidęs galvą nuėjo prie pareigūno. Jis jį nusivedė, o aš akimis savo grožį lydėjau.. Kol galiausiai jis išnyko už medžių. Ir aš likau stovėti viena. Lyg bejėgė mergaitė, kuri norėtų eiti ir vytis Zayn, bet kuri to negali padaryti. Ir paprasčiausiai, aš to negaliu padaryti būtent dabar, nes pridarysiu tik dar daugiau problemų, kurių ir taip daug pridariau. Ir viskas tik per mane. Tik dėl to, kad įsimaišiau į Zayn gyvenimą, kurį greičiausiai žiauriai sujaukiau, nes tiesiog jame atsiradau.. Jei ne aš, greičiausia dabar jis sėdėtų Londone, valgytų vištieną arba spoksotų į televizorių, arba galbūt leistų linksmai laiką su kitais nariais.. Tikiuosi, kad jam viskas bus gerai. Ir kad jį paleis. 

Staiga pasijaučiau kiek prastai. Prisėdau ant žalio suoliuko. Dangus apsiniaukė, bet dar nelijo. Prie manęs prisėdo simpatiška panelė.

- Viskas bus gerai,- ji meiliai nusišypsojo.

(Trumpai pakomentuosiu šią dalį - nesakykit, kad ji galėjo būti kitokia vien dėl to, kad nekėliau 5 dienas. Per tas  5 dienas daug ką dariau dėl istorijos, bet tai nebuvo labai jau susiję su nauja dalimi. Naujai daliai, ai kuo daugiau tuo geriau, pasistengsiu rytoj arba sekmadienį, nes ryt dieną būsiu Vilniuj)