59 DALIS

- Na, nenutiko nieko ypatingo,- atsidusau ir susimąsčiau kaip ką pasakyt,- aš neslėpsiu nuo tavęs nieko..- ir ką tik prisiminiau mano ir Harry trumpą bučinį.
- Na, tuomet klausau..
- Tiesiog vakar, kai mes važiavom namo.. Harry pradėjo viršyti greitį. Labai..- negalėjau sudėlioti žodžių į vietas,- todėl buvau velniškai persigandusi..
- Ir?- jis žvelgė į mane be galo susidomėjęs.
- Ir jis nestabdė,- mintyse stengiausi tą vaizdą prisiminti kuo aiškiau,- jau maniau, kad viskas..
- Kas viskas?- jis arba apsimetė, arba rimtai nieko nesuprato.
- Na, kad mums šakės, nes jis vos nepapuolė į avariją,- rimtai ištariau. Jis kiek krūptelėjo,- bet šiaip viskas gerai.
- O dėl tų nuotraukų?
Man asmeniškai kažkas nesueina.. Aš mačiau tik vieną merginą gatvėje, bet ji buvo toliau.. Ne, tai neįmanoma.
- Kodėl tyli?- jis nutraukė mano apmąstymus.- Man tiesiog įdomu kas dedasi, kai manęs nėra.
- Nieko.- rimtai atkirtau,- jei tave viskas taip domina.. Jis nuvažiavo prie nedidelės parduotuvės, pastatė mašiną ir ėjo. Ėmė lyti, bet jis neatsigręžė ir ėjo pirmyn. Todėl nusekiau paskui jį. Ir apkabinau. Nieko tokio, dėl ko turėtum pykti ar panašiai.
- Ir viskas?- jis atsiduso,- maniau, kad buvo kas nors kito..
- Na, ne..- nežinau kodėl, bet nenoriu jam sakyti apie tą „mini“ bučinį. Harry bučinį.- Na, dabar viskas gerai?- prisiglaudžiau prie jo ir pabučiavau. Jo lūpos buvo kaip niekada saldžios.
- Viskas gerai,- jis neištvėrė ir apkabino mane.

Gal pusvalandį kalbėjomės apie viską.. Ir neišvengėm kalbos apie tą tamsiaplaukę mergą, kuri gulėjo su juo vienoje palatoje.. Aš nežinau kodėl.. Kodėl jos nemėgstu, nors net nepažįstu? Galbūt turiu nuojautą, jog ji kažką ruošiasi pridirbti? Tikiuosi, jog ne.
- Iš kur ji?- žvalgydamasi pro langą ištariau.
- Ji kaip sakė, yra lietuvė, bet gyvena Niujorke.
- Tai ko jai čia prireikė?- aš rimtai jai kažko pavydžiu.
- Sakė, kad atvyko pas šeimą,- jis toliau lyg susižavėjęs atsakinėjo.
Nustojau klausinėti apie ją. Nežinau kodėl. Galbūt nenorėjau, jog netyčia dėl mano kvailų klausimų susipyktume. Ir turbūt, kad teisingai padariau. Manau, kad dar dvidešimt minučių kalbėjomės apie viską. Apie tai, kaip vienas kito pasiilgom.. Aš jį taip myliu. Jis toks tobulas. Kaip ir kiekvienas jo prisilietimas. Kaip ir kiekvienas jo bučinys. Kaip ir kiekvienas jo žvilgsnis. Ahh.
- Be galo tave myliu, mergyt,- jis pirmą kartą į mane kreipėsi ne „mažut ar mažyt“. Pabučiavo. Saldžiai.
- Aš irgi,- atsisėdau ant jo kelių, apsivijau jį rankomis ir pabučiavau.. Pasiilgau to. Velniškai pasiilgau.
- Tu nuostabi,- jis kažkodėl man tai pradėjo kartoti.
Nusišypsojau. Jis dar kartą mane pabučiavo. Tuomet pakštelėjo į kaktą.
- Ei, Zayn..?- viduje jaučiau šiokį nerimą.. Lyg kažkas būtų ant dūšios.. Negerai. Negerai. Rimtai negerai.- aš tau ne viską pasakiau..
Jis su susidomėju įsistebeilijo į mane. Laukė kol pasakysiu tai, ką noriu pasakyt. Bet jis neprasižiojo ir nesakė nieko. Tiesiog laukė. Kaip angeliukas.
- Supranti.. Vakar.. Na.- tuos žodžius buvo kaip niekada sunku ištarti.
- Na?- jis įdėmiai manęs klausėsi. Norėjo girdėti viską. Nes ir mano nervingą dūsavimą.
- Supranti, vakar.. Mes su Harry pasibučiavom.. Ir.. Ir..- drebėjau,- ir per visą mūsų bendravimą, tai nebe pirmas kartas.. Aš nebegaliu. Tylėt. Aš tiesiog..- kalbėdama lyg sugedęs magnetofonas trūkinėjau,- tiesiog.. Noriu, kad tu viską žinotum.
- Juk aš tau sakiau, kaip rizikuoju palikdamas tave vieną su juo,- pasistengė nusišypsot,- bet visgi tikiuosi, kad tie bučiniai tau nieko nereiškė.. Ir kad jie buvo ne iš tavo pusės, o iš jo.. Nes supranti,- jis ėmė kramtyti savo lūpą. Atrodė taip mielai,- aš jį pažįstu. Jis visada ko nori, tą gauna. Bet kokiu būdu.- nusišypsojo.- Nagi, eikš,- jis apkabino mane. Be galo stipriai.
- Tu tikrai nepyksti?- nesulaikiau šypsenos,- supranti, aš tikrai.. Man tai tikrai nieko nereiškia.
- Nee,- numykė,- neturiu dėl ko. Juk jau sakiau.. Jis nori gauti tai ko nori, jei dar nepastebėjai,- nusišypsojo.
Išspaudžiau šypseną. Tiesą sakant nemaniau, jog Zayn į tai sureaguos velniškai ramiai.. Ir jam tai nebus labai jau svarbu. Gal net kiek neaktualu.

Po keletos minučių Zayn žiūrėjo televizorių, kalbėjo telefonu su kitais grupės nariais (bent jau taip supratau iš jų pokalbio) ir buvo prisijungęs twitter‘į. Niekada nemaniau, kad matysiu savo idealą.. Prisijungusį prie twitter‘io. Nors tai iš esmės nėra labai svarbu, bet vis dėl to prisiminiau tuos momentus, kai stengiausi atkreipti jo dėmesį savo tweet‘ais.. Bet man tai nepavyko. O dabar viskas kardinaliai pasikeitė. Man to net nereikia daryti. Visi penki berniukai mane pafollow‘inę.. Ir be menkiausio vargo.. O kas svarbiausia, jie visi realiai yra mano draugai.. Bet vienas iš jų, kai kas daugiau.
- Apie ką galvoji?- jis mane pamatė, kaip buvau užsižiūrėjusi į jį ir stovėjau atsirėmusi į durų staktą.
- Apie.. Apie save, savo praeitį..- šyptelėjau.
- Šiandien, tu kažkokia be galo susimąsčius,- rimtai ištarė. Nusišypsojo.
- Kai pabaigsi kalbėtis telefonu, pasikalbėsim,- nusiunčiau jam oro bučinį.
Jis šyptelėjo ir priglaudęs savo išmanųjį prie ausies, kalbėjo toliau. Aš negalėjau nustoti grožėtis juo.. Kas man darosi?!
Po galbūt dešimties minučių jis buvo laisvas. Knisosi po savo spintą ieškodamas ką apsirengti. Nusprendėm nueiti prasiblaškyti. Kur nors mieste.. O jis juk didelis, tiesa?

Įsmukau į patogius drabužius ir apsiaviau patogius batus. Zayn stebėjo kiekvieną mano daromą žingsnį. Nusijuokiau. Galiausiai palaukiau, kol jis pasikvepins, išgers savo vaistus ir paduos manuosius.. Ką tik, visai netyčia kilo noras valgyti. Jau žinau pirmą taikinį kur eisim. Pati nusišypsojau.
- Tai..- jis nužiūrėjo mane nuo galvos iki kojų,- pasiruošei? Viską pasiėmei? Galim važiuot?
Linktelėjau. Palaukiau, kol jis užrakins duris. Stovėjau šalia jo, kol ir vėl pamačiau tą vaikinuką, kuris šiandien ryte mane nužiūrėjo. Kažkodėl vos kai jį pamatau, mane nukrato šiurpas. Man tas vaikinukas visiškai nepatinka. Ir nemanau, kad kada nors pradės patikti.
- Jis man atrodo keistas,- Zayn tyliai priartėjęs prie mano ausies, sukuždėjo ir padavė man raktus, jog įsidėčiau.
- Visiškai su tavimi sutinku,- nusišypsojau ir pajaučiau, kad jis paėmė mane už rankos.
- Galiu?- šyptelėjo.
Linktelėjau. Dar klausia ar gali? Jam to klausti net nereikia..
Išėjom iš viešbučio, įsėdom į mašiną ir nuvažiavom.. Lauke buvo ir vėl kiek apsiniaukę, bet manau, jog ganėtinai šilta ir gera. Man patinka.. Be to, žvelgiau pro langą ir mačiau tiek daug porų.. Jaunų porų. Mačiau tiek daug žmonių, pro kuriuos pravažiavom. Tiek daug mašinų, kurias aplenkėm.. Ir galiausiai atvykom prie akropolio. Vėl prie akropolio!! Šiandien čia jau buvau..
- Iš kur žinai šį pramogų centrą?- nusijuokiau.
- Dovilė sakė.. Kad čia yra didelis pastatas, pasakė adresą,- šyptelėjo,- tai sakau, atvyksiu čia su tavim.
Ir vėl ta Dovilė.. Ir kodėl jai būtinai reikėjo atsirasti mūsų gyvenimuose? Tai mane ima žiauriai erzinti. Manęs dar niekada neerzino jokia mergina. Bet būtent Dovilė. Būtent ši tamsiaplaukė, simpatiška ligonė mane pykdo.
- Mm..- iškošiau.
Jis išlipo iš mašinos, o per tą laiką patikrinau savo telefoną. Eleanor buvo parašiusi, kad matė, jog Zayn grįžo, todėl mums netrukdys ir pati sugalvos ką gali veikti. Ji tokia supratinga ir miela!
- Madam..- atidarė dureles ir išsišiepė.
Padaviau jam ranką ir jis lyg princesei padėjo išlipti iš mašinos. Vos tik išlipus, apsikabinau jį ir pabučiavau.
- Ką apie mus pagalvos aplinkiniai?- tyliai ištariau, apsidairiau bei nesulaikiusi juoko, visgi sukikenau.
- O tau tai rūpi? Įsimylėjėliai ir tiek,- nusišypsojo.
Dar kartą apsivijau jį rankomis aplink kaklą, pasistiebiau ant pirštų galiukų ir pakštelėjau į lūpas. Aš pasiilgau tos mūsų meilės kuri buvo.. Seniau. Pasiilgau. Bet viskas taip pasikeitė. Ne į gerąją pusę.. Bet kai kurie dalykai žinoma, pagerėjo.
Neskubėdami nuslinkom iki „Akropolio“. Iš karto jį nusivedžiau į piceriją, kadangi žiauriai norėjau valgyti. Sukirtom po picą, pasikalbėjom, prisijuokėm ir kažkodėl prisiminiau tą vaizdą Palangoje.. Su Harry.. Ir bulvytėm. Man jis vis neišlenda iš galvos. Nesuprantu, kodėl.
Susimokėjom, iš vaikščiojom.. Užlipom į antrą aukštą. Tiesa, žmonių buvo daug, bet niekas nekreipė dėmesio į tai, kad prieš juos stovi velniškai žymus vaikinas. Kaip ir aš. Man tai nerūpėjo. Cha.
- Nenorėtum nueiti į kokį nors filmą?- šyptelėjo ir pradėjo žiūrėti į rodomus šiandien.
- Nežinau,- timptelėjau lūpą.. Nežinau.
- Nagi, eime į šį,- parodė į kažkokį, man dar nematytą.. Bet kaip supratau, romantinį filmą.
Na, visgi nusileidau jam ir linktelėjau. Leidau jam šią dieną būti su manimi, vestis kur jis tik norėjo. Padėjau jam susigaudyti su lietuviškais pinigais, kiek reikia sumokėti.
Nusipirkom didelę dėžę popkornų ir pepsi kolos ir laukėm.. Kol pagaliau galėsim eiti ir keletą valandų praleisti dviese. Žiūrėdami į didelį ekraną.
Galiausiai tos dešimt minučių praėjo. Durys atsidarė ir dar po kelių, mes jau sėdėjom viršuje.  Salė buvo pakankamai netuščia, pilna žmonių. Prieš prasidedant filmui visi kalbėjosi, o mes sėdėjom šalia simpatiškos paauglės su vaikinu. Tikriausiai, jie pora.
- Žinai, čia viskas taip gražiai įrengta,- apsidairė ir pakankamai negarsiai ištarė.
- Na visai neblogai.
Nusišypsojom vienas kitam. Atsirėmiau į jį ir jis savo ranką padėjo man ant kelio. Užgeso šviesos. Prasidėjo filmas.  Iš pradžių jis atrodė kiek nuobodus, bet vėliau pasidarė pakankamai įdomus. Scenoje, kai aktoriai bučiavosi, Zayn į mane atsisuko, kažką ruošėsi ištarti, bet tiesiog greitai priartėjo arčiau manęs ir pabučiavo. Kaip filme.
- Nepyk, nesusilaikiau.- droviai nusišypsojo.
Paraudau.
- Viskas gerai,- tyliai sukikenau. Nenorėjau sudrumsti tos tylos kuri buvo salėje.

Po gal geros valandos filmas jau po truputį ėjo į pabaigą. Šiaip jis pakankamai įdomus. Tačiau visą jo pabaigą apie kažką galvojau. Kažkas keisto sukosi mano galvoje. Bet negalėjau iššifruoti, kas tai buvo. Ir džiaugiuosi.
Pagaliau baigėsi filmas, po truputį pradėjo tuštėti salė, kol galiausiai ji buvo beveik tuščia. Mes išėjom. Dar truputį vaikščiojom po akropolį, nusipirkom ledų.. Ledai sukėlė prisiminimus iš Londono. Kai mano pirmieji susitikimai buvo su Zayn.. Ir valgėm ledus. Užsigalvojau.
- Ei, atsigauk,- jis švelniai patapšnojo,- jei tu dažnai taip užsigalvosi, jaučiu liksi visa leduota,- nusijuokė.
Susidomėjusi dėbtelėjau į jį. Jis vėsiais pirštais nuvalė nuo mano nosies galiuko ledus. Su kuriais sugebėjau išsipurvinti. Velnias, kokia aš išsiblaškiusi.
- Ei žiūrėk, ten kartais ne Liam ir Danielle?- parodė pirštu į McDonald‘s. O tai dabar mano kasdienybė – akropolis, namai, McDonald‘s. Tai jau ima užknisti.
Stengiausi įsižiūrėti. Ir galiu pasakyti tik tiek, kad Zayn jo rega neapgavo. Ten buvo jie. Ramiai, lyg paprasti ir jiems nepažįstami praeiviai ėjom prie jų.
- Ir ką čia veikiat?- sukuždėjo Danielle‘i į ausį Zayn.
- Zayn? Renalda? Gal tiksliau ką jūs čia veikiat?- ji nusijuokė.
- Mes vaikštom, buvom kine,- nedrąsiai priėjau prie Dani ir apsikabinau su ja. Pamojavau Liam ir droviai nusišypsojau.- jūs čia vieni ar yra ir Louis, Niall ir Harry?- tardama Harry vardą.. Jį ištariau kiek tyliau.
- Jie kažkur nuėjo.. Be to, Louis nuvyko namo, pas Eleanor. Ji sakė, kad jai liūdna vienai,- akivaizdžiai susikrimto Liam.
Pasistengiau nusišypsoti.
- Prisėsit prie mūsų?- pasiteiravo Dani.
Apsidairiau ir kiek toliau pamačiau kitus vaikinukus. Pasipurčiau. Jog ne.
- Manau, kad mes eisim..- greitai išbėriau.
- Gaila,- Liam susimąstė. Turbūt priverčiau juos pasijausti kiek nepatogiai. Zayn taip pat.
Zayn dirbtinai nusišypsojo, paėmė mane už rankos, kita ranka pamojavo jiems ir nuėjom toliau. Link išėjimo. Visgi jau buvo vakaras, aš pavargusi, jis pavargęs. Pirma diena kaip jis nebe ligoninėje.. Manau, kad jam reikia pailsėti. Nebent jis pilnas jėgų.

Po dešimties minučių mes jau buvome kelyje. Buvo pakankamai tamsu, gatves apšvietė žibintai. Tie, kas turėjo gerą regą galėjo įžiūrėti žmones, kurie klaidžiojo gatvėmis. Grupelėmis. Ir galiausiai taip apžiūrinėdama gatves nepastebėjau, kaip mašina sustojo prie viešbučio. Išlipau. Išlipo ir jis. Mano rudaakis. Tas kurį žiauriai myliu. Jis nuostabus.
- Ačiū tau. Už tai, kad grįžai,- abejomis rankomis susikabinau su juo ir pažvelgiau į jį. Pasijaučiau kiek maža palyginus su juo.
- Ne nuo manęs priklausė, kada mane išleis iš ligoninės,- nusišypsojo ir priglaudė savo šiltas lūpas prie mano,- gal nori nueiti pasivaikščioti? Aš  labai norėčiau..
Na, jeigu jis nori.. Aš dar turiu šiek tiek jėgų, todėl sutikau.
Keliavom. Pėsčiomis, link miesto. Galiausiai nuėjom kažkokia atokesne vieta, kuri asmeniškai man, pasirodė labai jau nemiela.. Nežinau kodėl. Bet visgi jaučiausi pakankamai saugi, nes buvau su juo. Ir pamačiau kai ką pažįstamo. Ant suolelio, sėdėjo grupė vaikinukų ir pora merginų. Visi apduję ir beveik visų veidai man lyg ir pažįstami.
- Zayn, palauk čia,- sustabdžiau jį. Jis nieko nesuprasdamas pažvelgė mane. Nusisukau nuo jo ir ėmiau eiti arčiau jų.
Arčiau tų kuriuos pažįstu. Dar kartą atsigręžiau atgal, pažvelgiau į Zayn. Rankos mostu leidau jam suprasti, kad tegu jis būna ten. Nusišypsojau ir priėjau prie jų.
- Ką jūs čia veikiat?- ištariau.. Draugams.
- O, tik pasižiūrėkim, kas gi čia..- nusivaipė Kajus,- pamanėm, kad tapai pasikėlus ir nebebendrausi su mumis..- Jis artėjo arčiau manęs.
Prislinkęs prie pat.. Pažvelgęs man į akis.. Leido man suprasti, jog jis ką tik prisiuostė.
- Tu čia viena?
Atsigręžiau atgal. Zayn iš čia nelabai matėsi. Jiems garantuoju, kad nesimatė, nes buvo kaip reikiant apduję ir nesavi.
- Kaip ir.
- Mm..- jis priartėjo ir bandė priartėti dar arčiau, kol galiausiai.. Rankomis prispaudė mane prie savęs ir per mano nugarą, delnais, pirštais keliavo vis žemyn.
- Kajau, atsitrauk,- piktai išrėžiau ir atstūmiau jį. Pažvelgiau į galą. Pamačiau Zayn, kuris po truputį ėjo vis artyn.
- Kokia agresyvi,- susvyravo.
Pažvelgiau į dvi panas. Pasirodo, jų nė nepažįstu, bet garantuoju, kad jos narkomanės.
Zayn priėjo prie mūsų, ir prisitraukė mane prie savęs bei rankomis apkabino. Tyliai sukuždėjo:
- Ką jie čia veikia?
- Jie..
- Jie narkomanai, taip?- nusivylęs ištarė.
- Aš eisiu.. Visgi, gal geriau eisiu,- nusivylusi ištariau jiems.. Žmonėms, kurie ankščiau man reiškė viską.
Kajus nusikvatojo.
- Pasilik, mažyt, mums su dviem merginom nuobodu.. Juk mes penki, o jos tik dvi..- išsišiepė.
- Ji ne kokia kekšė, kad būtų su narkomanais ir klausytųsi tokių kalbų,- piktai išrėžė Zayn ir išsivedė mane iš ten.
Ėjau paskui jį. Jis buvo įpykęs.
- Gal nereikėjo mums ten eiti,- greitai bėriau.
Jis vos ne griežė dantimis.
- Viskas gerai Zayn, jis nieko blogo neturėjo galvoje. Aš žinau.
- Blogai žinai,- išpyškino,- pagal jo būseną to nepasakyčiau. Jie tavo draugai taip?
- Taip.
Jis sustojo. Išsitraukė cigaretę, ją prisidegė. Tada atsuko mane į jį.
- Tuomet klausyk įdėmiai,- įniršęs ištarė,- jeigu tas asilas dar bent kartą ką nors pasakys.. Apie pasilikimą.. Iš viso.. Aš jį nudėsiu.
- Zayn, tu per daug į tai sureagavai.. Juk galbūt jis neturėjo galvoje to, apie ką tu galvoji.
- Koks man skirtumas, jis narkomanas, supranti? Narkomanas,- jis buvo piktas,- dėl manęs.. Pamiršk jį kaip draugą, gerai?
- Bet, bet..
- JOKIŲ bet. Noriu, kad būtum saugi. O jei būsi su jais, to tikrai nebus. Aš noriu tave apsaugoti. Tu turbūt nepažįsti narkomanų..
- Bet..
- Ar aš neaiškiai kalbu?- jis.. pasijautė, lyg galėtų valdyti mano gyvenimą.
O taip, jis klysta. Jis dar neturi tokios teisės.

(Naujai daliai muškit rekordą:DDD nes žiauriai ilga dalis.. Ilgiausia iš šitoj istorijoj mano rašytų. Be to, gero pirmadienio)