58 DALIS

Bemiegė naktis, skirta apmąstymams.. Būtent tokia ir buvo ši naktis. Pusę nakties mąsčiau apie tai, kas vyksta su manimi. Kas vyksta mano viduje. Kodėl aš darausi visai kitokia.. Harry atžvilgiu. Lyg.. Lyg.. Lyg jis būtų man artimas. Kaip draugas žinoma. Lyg jis manimi labai rūpinas, nors taip ir yra. Bet.. Aš myliu Zayn. *RENALDA, AŠ MYLIU ZAYN.* *tikinau save*

Išropojau iš lovos, į rankas per prievartą įsibrukau sau telefoną, pažvelgiau kiek valandų. Buvo dar tik rytas.. Tai mane erzina. Noriu, kad Zayn‘as būtų čia, gulėtų prie manęs. Noriu matyti jį prabundantį ryte. Noriu pabučiuoti jį, bet negaliu. Jo čia nėra. Ir dar greičiausiai keletą dienų jo čia nebus. Tai mane velniškai užknisa.

Pasiklojau lovą, palindau po šaltu dušu, užkandau ir laukiau kol pagaliau pasirodys Hazza. Norėjau jo paprašyti, kad ir šiandien jis mane nuvežtų pas Zayn į ligoninę, bet kažkodėl to bijojau. Galbūt jau turiu baimę su juo važinėti? Kur nors? Tikiuosi, kad ne.

Suskambo durų skambutis. Įkvėpiau ir tyliai nuėjau prie durų. Pažvelgiau pro durų akutę, kas stovi už jų. Nieko baisaus.. Atvirkščiai, už durų stovėjo nuostabus žmogus.. Bet ne vaikinas, o mergina! 

- Sveika,- apsikabinau ją,- užeik.

Eleanor nusišypsojo ir užėjo į mano kambariuką. Kažkodėl prieš leisdama jai eiti pirmai apsidairiau po visą kambarį ar čia netyčia nėra ko nors baisaus arba nesutvarkyto. Bet mano laimei, viskas atrodo nepriekaištingai.

- Kaip tu?- ji atsisėdo šalia manęs. Ji šypsojosi. Jos šypsena be galo graži. 

- Aš..- atsidusau,- daug kas baigia užknisti..

- Žinai, turiu tau pasiūlymą..- ji kalbėjo kaip niekada paslaptingai.

- Kokį?- nusijuokiau.

- Kadangi vaikinukai repetuoja..

Tiksliai, tik dabar prisiminiau.. Kad jie repetuoja..

- Bet Zayn?- nustebau,- negi jie repetuoja be jo?

- Nežinau..- ji akivaizdžiai susikrimto,- tai eime.. Pasivaikščiot ar į kokią kavinę? Kadangi man nuobodu, o tau spėju irgi..

- O kur Danielle?- nenustojau jos klausinėti.

- Su vaikinukais.. Nenorėjo Liam palikt vieno, be jos, nes Liam šiandien prastai jautėsi,- nusišypsojo.

Atsidusau ir linktelėjau leisdama jai suprasti, kad galim kur nors nueiti.. 

Po pusvalandžio man susiruošus, išėjom iš namų į kiemą.. Kadangi lauke nelijo (ačiū Dievui), bet buvo vėsoka, mus nuvežė į McDonald‘s. Prieš akis iškilo vakar dienos įvykiai. Brr.

Prisėdom prie staliuko, kol kas nusipirkom šaltos kolos.. Kalbėjomės. Nebuvo daug žmonių, todėl galėjom jaustis kiek.. Kiek saugiau.

- Tai, kodėl sakei, jog tave viskas užknisa?- ji tuo pačiu ir kalbėjo su manimi ir dairėsi pro langą.

- Ai.. Viskas, kas yra internete, apie „One Direction“ tuomet tai, jog Zayn nėra šalia manęs, kad jis su ta juodaplauke merga..- atsidusau,- bijau jog galiu jį prarasti.

- Tu jo neprarasi,- pro šiaudelį ji ėmė siurbti kolą,- jis ne toks.. Lengvabūdis.

- Aš žinau, bet.. AI..- nutilau.

Ji šyptelėjo, bet neslėpė sunerimusio veido.

- Geriau papasakok, kas tau nutiko.. Atrodai tokia..- ėmiau mąstyti koks žodis ją apibūdinti tiktų labiausiai,- tokia susimąsčius.

- Nežinau.. Jaudinuosi, bijau,- ji timptelėjo lūpą.

- Hm?- atsikrenkščiau.

- Bijau dėl to, kas vyks po kiek daugiau nei mėnesio. Vestuvės.. Na žinai..

- Po mėnesio?- nustebau,- kaip greitai.. 

- Neturim ko laukti ir norim kuo greičiau tapti vyru ir žmona,- ji išsišiepė.

Linktelėjau. Pažvelgiau į telefoną. Skambutis.

- Tu nieko prieš, jei aš.. Atsiprašysiu?- parodžiau jai telefoną, jog skambina Zayn.

Ji linktelėjo. Nuėjau į lauką, kadangi nenorėjau pašalinių garsų. Gaila, nespėjau atsiliepti, todėl greitai surinkusi jo  telefono numerį paskambinau. Teko palaukti minutę kol pradės sujunginėti.. Kas su tuo ryšiu darosi aš nesuvokiu.

- Klausau?- jis maloniai ištarė,- Mažyt, čia tu?

- Labas,- pasisveikinau ir nejučia nusišypsojau. Girdžiu jo balsą kitame telefono gale..- aš tavęs pasiilgau.

- Aš irgi,- išgirdau kaip jis atsiduso,- žinai ką?

- Ką?- sunerimau. Kažkodėl ėmė daužytis širdis.

- Dovilė..- jis šį vardą ištarė kažkaip juokingai.

- Kas ji tokia?- pajaučiau, kaip ėmė darytis karšta.

- Ta mergina, kuri guli su manimi palatoje,- ramiai ištarė,- kas ten tarp jūsų vakar su Harry buvo? Na, tos nuotraukos.. Dovilės draugė kurią vakar užklupo lietus jus matė, nufotografavo..- maniau, kad dėl to jis ims pykti, bet klydau.-kas ten nutiko? 

- Pirmiausia tik nemanyk nieko blogo, gerai?- viduje pajutau keistą jausmą,- tiesiog.. Buvo šioks toks nesusipratimas ir tiek.. Bet dabar viskas gerai.

- Gal norėtum apie jį man papasakoti?- jis rimtai ištarė. Jo balse buvo galima išgirsti, kad jis manimi ėmė pasitikėti ne taip kaip ankščiau..

- Zayn, tai ne telefonu.. Harry kažkas blogai ir aš jam noriu padėti. Be to, tu ne repeticijoj?

- Tai tu jau apie koncertą žinai?- supratau, jog jis nusišypsojo.

- Na, jo,- trumpai išbėriau,- skaičiau..- Gerai, aš kai jie grįš po repeticijos atsirasiu pas tave, gerai? Dabar manęs laukia Eleanor,- su labai greitai plakančia širdimi viduje ištariau.

- Na gerai.. Tikiuosi man viską paaiškinsi, nes aš nesuprantu, kas vyksta,- ramiai ištarė,- myliu.

Pradėjau žiotis atsisveikinti, bet jis baigė pokalbį. Įsikišau telefoną į kišenę ir grįžau atgal. Eleanor sėdėjo viena, atrėmusi savo galvą ranka.. Ji laukė manęs. Buvo nuleidusi galvą ir ant stalo smiliumi braižė įvairius nematomus raštus.

- Na va, aš jau,- pribėgusi prie mūsų staliuko ištariau.- tikiuosi neatsibodo laukti?- nusišypsojau.

- Na, ne..- ji pažvelgė į savo telefoną kuris galėjo šalia jos kartoninio puodelio su kola.

- Ei, kažkas ne taip.. Tavo nuotaika apsisuko 180 laipsnių kampu.. Kas nutiko?

- Skambino Louis..

- Ir kas?

- Nežinau ką veiksiu visą dieną.. Jie nori visą likusią dieną praleisti drauge.. Na, vis dar repetuoja, sakė, kad be Zayn sunkiau, bet kaip nors..- ji nedrįso pažvelgti man į akis.

- Viskas gerai,- nusišypsojau,- galėsim dieną praleisti abi.. Juk.. Aš esu irgi viena.. Tik va.. Pas Zayn teks eiti pėsčiomis.

Ji puse lūpų nusišypsojo.

PO pusvalandžio išėjom iš McDonald‘s prieš tai dar sukirtusios šiek tiek bulvyčių.. Bulvytės man priminė Palangą, kai jas Harry svaidė kitiems. Ah, seni, geri prisiminimai.

Mus nuvežė iki Akropolio.. Norėjau jai aprodyti lietuviškas parduotuves ir palyginus su Londono jos žiauriai mažos.. Bet visgi parduotuvėse ji nusipirko nemažai drabužių ir vieną porą batų. Taip pat dar nuėjom ir išgėrėm kavos, tuomet apsilankėm ant ledo. Galiu pasakyti tik tiek, kad iš manęs čiuožėja ne kokia.. Galiausiai po valandos grįžom namo. Ji nuėjo į savo kambariuką pasiilsėti, o aš.. Irgi. Palindau po šaltu dušu, išsiploviau šviesius plaukus, išsidžiovinau ir praėjus vos daugiau nei valandai.. Neįlindau į normalius drabužius. Tiesiog į maikutę ir šortukus, o ant pečių užsimečiau šiltą chalatą, o kojas įkišau į patogias ir minkštas šlepetes. Prisėdau ant lovos, kol galiausiai suėmė miegas. Atsiguliau ir užsiklojusi pledu ėmiau snausti. Bet išgirdau skambutį į duris. Galbūt tai Eleanor? Visgi sunkiai nulipus nuo lovos nupėdinau per visą kambarį iki koridoriaus ir  atidariau duris. Išsišiepiau dėl to, kad pamačiau, kas stovi prie manęs. Tai buvo ne kas kitas.. O rankose laikantis tašę su daiktais Zayn.

Aš prišokau prie jo ir apsivijau jį rankomis aplink kaklą bei kiek pasistiebusi ant pirštų galiukų pabučiavau jį. Rankų pirštais panėriau į jo juodus kaip anglis plaukus. Ir dar kartą pabučiavau.

- Aš nesitikėjau, kad tu grįši,- prisiglaudžiau prie jo.- maniau, dar kelias dienas man teks būti vienai namuose.

- Nebeteks, mažut,- jis pabučiavo mane į kaktą.

- Pagaliau.. Tave jau išleido?- vis dar laikiausi įsikabinusi į jį. Pro koridorių praėjo jaunas, simpatiškas vaikinukas kuris pamatęs, kad aš su chalatu – nužiūrėjo mane. Ir išsišiepė. Zayn piktai dėbtelėjo į jį.

- Gal eime vidun?- švelniai paėmiau jį už rankos. Jis linktelėjo ir leidosi eiti paskui mane.

Aš pasisodinau jį ant lovos ir prisėdau šalia jo. Atsukau jo veidą į mane.. Kad jo rudos akys galėtų laisvai žvelgti į mano mėlynas akis.. Kad galėčiau pajusti jo alsavimą.. Prislinkau arčiau jo. Atrėmiau savo pečius į jo, bet galiausiai pasisukau kitaip.. Atsistojau ir atsisėdau ant jo kelių. Pabučiavau jį. 

- Aš žiauriai tavęs pasiilgau..- apkabinau jį ir prisiglaudžiau prie jo tvirtos krūtinės.- Žiauriai..

- Aš tavęs irgi, mažute,- jis pabučiavo mane.

Prisispaudžiau arčiau jo ir pravirkau. Iš laimės, kad jis vėl šalia. Kad jis sėdi prie manęs.. Kad jis beveik sveikas ir kad jis daugiau nebegulės ligoninėj.. Kad jis nebematys tos prakeiktos tamsiaplaukės. Nežinau kodėl ėmiau jos nekęsti..

Nepaisant minčių kurios tupėjo mano galvoje, aš nusišypsojau ir dar kartą ėmiau jį bučiuoti. Nugaromis kritom į lovą. Aš jį pabučiavau. Dar kartą ir dar kartą.. Galiausiai žvelgiau į lubas. Jis irgi. Bet aš šypsojausi.

- Tau nebereikės grįžti į ligoninę?- vėl to paklausiau.

- Lyg ir ne..- jis šyptelėjo.

- Pagaliau tu ir vėl būsi su manim,- atsisukau į jį ir pakštelėjau jam į skruostą.

- Ei, Renalda,- jis nebegulėjo. Jis atsisėdo.- prisėsk prie manęs.

Kažkas ne taip. Ėmiau jaudintis.

- Na?- stengiausi šį žodį ištarti kuo greičiau ir ramiau. Nors savaime suprantama, viduj rami nesijaučiau.

- Dabar papasakok man viską, ko aš nežinau. Be melo. VISKĄ. - jis į mane žvelgė taip, jog aš pasijaučiau beviltiškai..

(Naujai daliai 40 like ir 30 komentarų..)