55 DALIS

- Na?- su nekantrumu ištariau.

Louis su Eleanor susižvalgė ir nusišypsojo. Prisitraukė ją prie savęs, ir apkabino per pečius. Ji atrėmė savo galvą į jo tvirtą kūną.

- Mes abu norim jums kai ką pasakyt,- nusišypsojo Eleanor.

- Klausom,- išsišiepė Zayn ir išlipo iš lovos.

Gaila, bijojau lipti iš lovos. Nors nemanau, kad esu tokia silpna kokia buvau vakar.. Bet kol kas bijau rizikuoti. Nebent ta naujiena bus velniškai nuostabi.

- Taigi,- išsišiepė Louis. Mačiau kaip jis norėjo tai kuo greičiau pasakyti, bet kiek drovėjosi,- žodžiu, mes su Eleanor jau metus draugaujam.- pritilo ir laukė kokios nors reakcijos, bet jos nesulaukė,- ir mes pamanėm..- jis atsisuko į savo mylimąją,- Eleanor, tęsk.

- Mes pamanėm, kad būtų visai neblogai pradėti kurti šeimą. 

- Tu laukiesi?- Danielle išsišiepė. Plačiai.

- Manau, kad dar ne,- skaisčiai paraudo.- gerai, pasistengsiu pabaigti tai, ką turiu pasakyti.

- Naa? Mes klausom ištempę ausis,- nepajaučiau, kaip ėmiau kramtyti apatinę lūpą. Patogiau atsisėdau ant lovos ir laukiau. Palata buvo pilna įžymių ir talentingų žmonių. Vienas iš jų atėjo prie manęs.

- Mes..- ji atkišo savo ranką, kad ji būtų lengviau pastebima. Nužiūrėjau jos ranką.. Ir ant piršto pamačiau žvilgantį žiedą.. nejaugi..??

- Mes susižadėję,- Eleanor nesulaikė šypsenos, o Louis.. Jis jos taipogi negalėjo sulaikyti. Tiek jis, tiek El buvo laimingi.

- Ar tai ne apgaulė?- išpyškino Harry.

- Visai ne,- nusišypsojo Louis.

- Tai nebeliks jokio Larry bromance..- jis nusivylęs pažvelgė.

Iš Eleanor veido dingo šypsena. Bet iš Louis – ji tik kiek sumažėjo.

- Nežiūrėkit į mane taip,- jis keistai pažvelgė į visus,- aš tik juokauju. Džiaugiuosi dėl jūsų,- jis apkabino Lou, o tada žinoma apsikabino ir Eleanor – pakštelėjo jai į skruostą.

Danielle paėmė už rankos Liam ir ji pati iš tos nuostabos.. Striksėjo. Aš šypsojausi.

- Zayn, padėk jei ką man išlipti iš lovos,- atsiklojau antklodę ir atsisėdau ant lovos. Truputį apsisuko galva, bet nepaisant to buvo daug geriau nei vakar. Atsargiai pastačiau savo kojas ant žemės – jos mane išlaikė. Pakėliau galvą ir išspaudžiau be galo nuoširdžią šypseną. 

Nedideliais žingsneliais ėjau prie Eleanor ir Louis. Eleanor ištiesė rankas ir aš ją apkabinau.

- Tu neįsivaizduoji, kaip dėl jūsų džiaugiuosi,- buvau kaip niekada laiminga.. Dėl jų. Juk mano poros idealas (na gerai, buvęs) planuoja vestuves..

- O tu neįsivaizduoji, kokia aš laiminga.. Tai buvo vakar vakare.. Paskutinį vakarą prieš išskrendant,- ji šypsojosi.

Aš taipogi nusišypsojau. Stipriai apkabinau Louis.. Dieve, jo kūnas toks tvirtas.. Jis toks.. Tobulas. Ir jis toks mielas. Kaip jie visi.

* * * 

Po keletos valandų visi išsiskirstė.. Gydytojas mane nusivedė tyrimams. Zayn‘ui patikrino temperatūrą, ji kol kas truputį nukrito. Tai mane irgi nudžiugino. Laukiau rezultatų. Kaip niekada jaudinausi. Be to, belaukdama susirašinėjau su Eleanor ir Danielle, bei Niall. Jis toks mielas!

- Su kuo susirašinėji?- Zayn sėdėjo ant lovos nuleidęs kojas žemyn. Jis šypsojosi man.

- Danielle, Eleanor, Niall...- šyptelėjau.

- Žinai,- jis atsiduso,- norėčiau būti Louis vietoj.

Susidomėjusi pažvelgiau į jį.

- Ir norėčiau, kad tu būtum Eleanor vietoj,- jis nusijuokė.

- Mm..- nežinojau ką atsakyti,- kodėl?- šyptelėjau.

- Jie susižadėję.. Jie nori šeimos.

- Jei rimtai manau, kad jie per jauni.. Bet taipogi manau, kad tai nieko nekeis apart dokumentų, jog jie bus susituokę,- šyptelėjau.

- Tu nesupratai ką norėjau pasakyt..- jis atsiduso.

- Gal ir nesupratau,- susigėdau.

- Na, turėjau galvoje jog visai norėčiau susižadėti su tavimi.

Kiek nupurtė.

- Am...- nutilau, nes nežinojau ką atsakyt.

- Nesijaudink,- šyptelėjo,- ne dabar. Aš manau, kad mes dar per jauni.- jis pakilo nuo lovos ir priėjo prie manęs. Nykščiu pakėlė mano smakrą, kad mano ir jo lūpoms būtų lengviau prisiliesti.- Aš velniškai tave myliu, Renalda,- jis dar kartą mane pabučiavo.

- Bijau, kad aš labiau,- nusišypsojau ir stovėdama prie pat jo.. Jaučiau tą keistą jausmą, kai stovi prie žymaus žmogaus ir jis tau atrodo toks paprastas.. Toks trapus.. Toks jausmingas ir visai neįžymus.. Toks tobulas.. Toks.. Nuoširdus.

- Drįsčiau ginčytis,- nusijuokė ir priglaudė mane prie savęs. O aš jį tiesiog apsivijau rankomis ir jaučiau vis dar kiek karštesnę nei turi būti jo kūno temperatūrą.. Išgirdau jo greitus širdies dūžius. Jaučiau kaip jis kvėpuoja. Jaučiau, net nematydama.. Kaip jo veido mimikos keičiasi.

- Žinai, aš manau, kad turiu tavęs atsiprašyti.

- Tu? Manęs? Atsiprašyti?- trumpam sustojau,- neturi dėl ko.

- Turiu,- šyptelėjo.

- Tuomet klausau,- negalėjau nustoti žiūrėti į jo akis, kartais į akinamai baltą šypseną..

- Aš pastarosiomis dienomis pasidariau tau per šaltas.. Aš suprantu tai,- jis prisitraukė mane arčiau savęs ir nuleido galvą.

- Juk tu sergi.. Sirgai daug labiau negu sergi dabar. Tu karščiavai.. Tai suprantama,- nusišypsojau.

- Bet.. Aš tavęs net neapkabinau kai tau buvo silpna..- jis akivaizdžiai susikrimto.

- Viskas gerai. Aš tikrai nepykstu.. Aš tave myliu.. O tu mane ir tai svarbiausia.. Manau, kad tie visi nesusipratimai yra nesvarbūs.- nusišypsojau ir savo rankas priglaudžiau prie jo.

- Svarbūs.. Dar ir kaip,- jis prieštaravo,- kai taip elgiuosi bijau, kad tau po truputį galiu..

- Ššš,- nutildžiau jį,- nesakyk nieko. Juk pats žinai, kad taip nebus.. Aš niekada neišsižadėsiu savo svajonės kuri tapo realybe.. Niekada.- nusišypsojau.

- Juk niekada negali žinoti, ką..

- Nekalbėk taip,- pasisodinau jį ant savo lovos,- nekalbėk. Prašau.

Jis nusišypsojo ir atsisuko į mane. Artėjo vis arčiau, bet po truputį.. Arčiau, arčiau ir arčiau, kol galiausiai mes beveik ėmėm bučiuotis.

- Turbūt atėjau ne laiku,- sukikeno į palatą antrą ar ten trečią kartą dienoje įėjęs gydytojas.

Zayn atsitraukė nuo manęs, o aš nusijuokiau.

- Tarkim viskas gerai,- šyptelėjau.- mano rezultatai? Na, tyrimų.

Jis ir vėl pažvelgė į tuos lapus.

- Kaip ir.

Zayn pakankamai nestipriai prispaudė savo ranka manąją. Jis manau, kad jaudinosi lygiai taip pat kaip ir aš.

- Kai pagulėjai vieną dieną ligoninėje..- jis atsiduso,- viskas kaip keista, sparčiai pagerėjo.

Nusišypsojau.

- Tavo organizmas pastiprėjo ir tai yra labai gerai..- dabar jau jis nusišypsojo,- manau, kad nebėra prasmės tavęs laikyti ligoninėje. Galim paleisti gydytis namuose.

- Namo?- nustebau ir atsisukau į Zayn.

- Viskas gerai, mažyt.. Juk dėl manęs negulėsi ištisas dienas ligoninėj. Man užteks matyti tave dieną, kartu su manimi,- nusišypsojo.

- Bet aš nenoriu tavęs palikti..- nuliūdau. Kažkodėl tas išvykimas iš ligoninės ir palikimas jį čia – man nepatiko.

 - O aš negalėčiau čia dar pabūt kol jį išleisit?- paprašiau.

- Nemanau,- šyptelėjo,- į palatą kur tu buvai šiandien vakare guldysim vieną panelę.

O TU DIEVE.

- Panelę..?- sumikčiojau.

- Taip. Nes kitur nelabai kur yra.. Pilna sergančių,- nusivaitojo. 

- Mhm,- kiek piktai sureagavau į tai. – kada atlaisvint lovą?

- Per valandą galėtum?

Linktelėjau. Jis nusišypsojo, dar kart pamatavo Zayn temperatūrą ir išėjo iš palatos. Kiek susinervinau, kad teks gydytis toliau namuose.. Bet ką man daugiau telieka daryti?

- Tu liūdna?- jis atsiduso.

- Kiek..- šyptelėjau,- bijau tave palikti su ja.- pasistengiau į tai nereaguoti labai jau piktai.

- Dieve, ar tu manai, kad ji man atstos tave?- Zayn nusikvatojo,- nejuokauk.

Susigėdau. Dar valandą pabuvau su juo.. Susirinkau daiktus ir parvažiavau namo. Prieš išvykdama, Zayn‘ui pasakiau, kad aš grįšiu rytoj.. Tiesa, mane parvežė Harry.

- Tai jau sveikesnė?- sėdėdamas prie manęs ir žiūrėdamas BBC ištarė.

- Kaip ir,- gurkštelėjau truputį karštos arbatos.

- Pasiilgau tavęs.. – Harry ištarė.

- Na..- nenorėjau jo skaudint. Norėjau jį kiek nudžiugint,- aš irgi tavęs kiek pasiilgau.

- Juk pati žinai, kad ne,- jis nusivylęs atkirto,- tiesiog norėjau, kad žinotum, jog daugiau laiko ligoninėje praleidau dėl tavęs.

- Ačiū..- padėkojau ir išspaudžiau mielą šypseną.

- Palauk,- jis savo ranka sugriebė mane.- Palauk.. Neignoruok manęs, kai mes vieni. Prašau..- jis įsmeigė savo žvilgsnį tiesiai į mano.

- Aš neignoruoju, aš tiesiog noriu pailsėti,- išsisukinėjau.

- Po galais, Renalda, aš noriu pasikalbėti.

Atsidusau.

- Gerai, klausau.

Jis priėjo arčiau manęs. Aš truputį atsitraukiau nuo jo.

- Tu manęs bijai?- jis buvo nusivylęs.

- Ne,- šyptelėjau,- tiesiog tu per arti.

Jis nusišypsojo.

- Tai klausau, ką nori pasakyt?- maloniai ištariau.

- Klausyk, tu žinai ką tau jaučiu.. Ir aš..

- Harry, jei tu apie tai..- man viduje jau darėsi negera, nes jis ruošėsi kalbėti apie jausmus.

- Leisk man pabaigti.- jis atsiduso ir paėmė mane už rankos. Nusivedė ant sofos, nes matė, kad man truputį trūksta jėgų stovėti..- aš tiesiog noriu pasikalbėti.. Nieko blogo.

- Nemanau, kad tu galėtum man padaryti ką nors blogo,- nusijuokiau,- o dabar klausau.

- Tiesiog norėjau pasakyti, kad tave labai labai myliu.. Ir norėčiau sulaukti galimybės iš tavęs.

- Kokios galimybės?

- Noriu.. Aš žinau, kad tu to nepadarytum..

- Nagi, sakyk.

- Tu labai myli Zayn, tiesa?- jo klausimai buvo sukti.

- Tiesa..

- Ir tu turbūt jo niekada negalėtum palikti dėl kito..

- Turbūt.

- Bet leisk man pabandyt.. Įrodyt tau, kad aš geresnis už jį.. Leisk..- jis užsimerkė ir jo skruostu nuriedėjo viena ašara.

Aš pajaučiau, kad kažkas gerklėje man neleido prakalbėti. Pajaučiau, kaip akyse pradėjo kauptis sūrios ašaros.

- Tiesiog.. Prašau.. Aš nebegaliu. Man per sunku,- jis pakėlė savo žalias akis, kuriose buvo nemažai ašarų.

- Neverk,- aš švelniai nuvaliau jo ašaras,- nes aš pati apsiverksiu,- nusijuokiau.

Jis pasistengė nusišypsot.

- Prašau, leisk man. Pabandyt.

- Harry, supranti,- aš nurijau seiles,- aš myliu Zayn. Zayn.. Tik jį.. Ir aš nenoriu tau suteikti vilčių.

- Bet tu net nepabandei.- jis šaltai atkirto.

- Nes nenoriu tavęs skaudinti, supranti? Tu nesi to vertas. Tu esi vertas visko kas yra geriausia,- nuoširdžiai ištariau.

Jis delnais suėmė mane už veido.

- Tu esi tai, ko man reikia,- jis staigia priartėjo prie manęs ir tiesiog pradėjo.. Bučiuoti..- tu esi tai, ko aš trokštu,- jis ir vėl pabučiavo mane. 

(NAUJAI daliai 40 like ir 30 komentarų. Komentarai tam, kad žinočiau nuomones apie dalį:) )