53 DALIS

Nors ir kaip norėjau atsimerkti, bet tai tapo lyg neįmanoma. Mačiau tamsą, po kurią klaidžiojau. Girdėjau duslius balsus, į kuriuos nieko negalėjau atsakyti. Atrodo, lyg jaučiau prisilietimus, bet nežinojau kieno. Jaučiausi, lyg gulėčiau kur nors minkštai ir ilsėčiausi.. Bet net ir labai norėdama negalėčiau pabusti. Tie patys balsai, ėmė darytis vis garsesni, tie prisilietimai prie mano rankų, veido odos, darėsi vis labiau jaučiami ir tikresni. Jaučiau aplinkui tvyrantį nerimą. 

- Ji pabunda,- po patalpą pasklido švelnus vyriškas balsas.

Aš stengiausi pramerkti akis. Pasijaučiau kiek stipresnė nei buvau vos prieš kelias sekundes.. Minutes.. Aš pajudinau ranką.. Ir tuomet vėl pasijaučiau silpna. Pramerkiau akis. Man vis dar jose mirguliavo, vaizdas buvo susiliejęs.. Ėmiau mirkčioti. Norėjau ką nors ištarti, bet atrodė, lyg mano burna būtų surakinta. Buvo taip sunku kalbėti.. Nežinau kodėl. Ir nenorėjau to žinoti.

- Renalda..- moteriškas balsas buvo kaip niekada susirūpinęs.

Dar kartą ėmiau mirksėti, kol pagaliau galėjau įžiūrėti veidus.. Kol pagaliau vaizdas nebuvo toks susiliejęs, koks buvo prieš tai. Prieš save išvydau stovintį garbanotąjį vyruką, o šalio jo – Moniką.

Palata man pasirodė iš ties matyta, lyg aš čia jau buvau.. Apsidairiau. Akyse dar kartais mirguliavo, bet pamačiau kitoje lovoje miegantį Zayn. Jis vis dar miegojo..

- Kaip tu?- Harry paėmė mane už rankos ir lyg norėdamas ją sušildyti – nestipriai suspaudė.

Aš nieko neatsakiau. Kartais pažvelgiau į Harry, kartais į miegančio Zayn veidą. Jis buvo nuostabus. Toks, kokį aš matau vos ne kiekvieną rytą kai jis yra šalia manęs.

- Aš labai jaudinausi,- jis vis dar stengėsi atkreipti mano dėmesį.

Pažvelgiau savo akimis į jo paslaptingas, žalias ir blizgančias lyg kristalai akis..

- Ahm..- išlemenau. Nežinojau ką pasakyti,- ar tikrai turiu gulėti šioje palatoje?

- Aš paprašiau, kad tave geriau paguldytų į Zayn palatą.. Kadangi čia laisva, jie sutiko..- atsiduso Harry,- kodėl išėjęs iš Monikos palatos pamačiau tave ant žemės? Kas nutiko, Renalda?- jo balsas drebėjo. Kaip ir jo rankos. Jis buvo susinervinęs daug labiau nei pati aš.

- Aš.. Aš nežinau,- atrėmiau galvą į pagalvę.. Ėmė suktis galva, pasidarė silpna.. Nupurtė šaltas drebulys dėl to, kas dėjosi mano viduje.- tyliai atsidusau.

- Tu neįsivaizduoji.. Kaip aš išsigandau,- jis kalbėjo be galo rūpestingai.- Ar dabar tu jautiesi geriau?

- Tiesą sakant nežinau,- ramiai ištariau,- nežinau.. Jaučiu tik tiek, kad dar esu gyva, nes plaka širdis.- nežinau, kodėl tai pasakiau. Po šių mano žodžių Harry krūptelėjo ir įsitempė.

Staiga suskambo Harry telefonas. Jis jį išsitraukė ir sakė, jog trumpam išeina. Su manimi liko Monika ir vis dar miegantis Zayn.

- Žinai.. Tu atrodai tokia silpna,- susikrimtusi ištarė Moni,- daug silpnesnė nei aš.

- Ar man darė kokius nors tyrimus? Darys?- norėjau tai žinoti.

- Paėmė kraują.. Kol tu gulėjai be sąmonės.- atsiduso,- aš ir Harry visą laiką šalia tavęs.

Išspaudžiau šypseną. Bet jaučiausi velniškai silpna.

- Ei, Harry man sakė, kad tu nieko nevalgai,- ji sėdėjo ant mano lovos krašto ir nuleidusi galvą kažką darė ant antklodės.

- Valgau.. Truputį. Man net nelenda maistas,- atsidusau ir dar kartą apsižvalgiau po palatą.

- Tu turi valgyt.. Gal tu nusilpai?

- Tai jau savaime suprantama.- pašaipiai ištariau.

Ji puse lūpų šyptelėjo. Į palatą kiek linksmesnis įėjo Harry. Aš į jį pažvelgiau.. Draugiškai. Ir su susidomėjimu.

- Kas yra? Ko tokia gera nuotaika?- šyptelėjau.

- Nieko.. Viskas gerai,- jis stengė tramdyti šypseną, kuri vos prieš kelias sekundes puošė jo veidą.

Keistai pažvelgiau į jį, bet jis stengėsi dėl to nekreipti labai jau didelio dėmesio. Zayn pabudo ir pakankamai nustebo kai pamatė mane gulinčią jo palatoje.. Baltoje lovoje ir pačią mane - kaip ligoninę. Jis pasimuistė, tuomet atsirėmė ir pasižiūrėjo į mane, tuomet į Moniką, o galiausiai į Harry. Jis visiškai nieko nesuprato.

- Ką praleidau?- pasistengė nusišypsoti.

- Nieko svarbaus,- greitai išbėriau.

- Renaldą paguldė į ligoninę.. Bent jau kol atliks tyrimus.

- Kaip tai?- Zayn žvelgė susimąsčiusiu žvilgsniu.

- Man nieko nenutiko..- aš užbėgau savo žodžiais prieš Harry žodžius.

- Man išėjus iš Monikos palatos ji buvo parkritusi ir be sąmonės.

Aš piktai pažvelgiau į Harry, bet jis nekreipė į mane jokio dėmesio ir galima sakyt, kad toliau papasakojo tai, kas įvyko. Zayn su susidomėjimu jo klausėsi, o aš vos nepykau ant jo. Taip nenorėjau, kad Zayn papildomai nervintųsi, o Harry jam viską pasakoja.. Lyg specialiai.

- Harry, gana,- piktai ištariau,- jis jau viską žino. Nebūtina visko pasakoti su smulkmenomis.

Hazza nusijuokė ir nutilo. Zayn su liūdesiu žiūrėjo į mane.

- Mielai tave apkabinčiau, bet dėl tų prakeiktų į mane įsmeigtų adatų.. Negaliu,- atsiduso.

Šyptelėjau ir pasistengiau išlipti iš lovos ir pati jį apkabinti. Bet tam neturėjau per daugiausiai jėgų. Buvau kaip niekad nusilpusi.. Pripažinsiu, kelias dienas (o gal ir daugiau) beveik nieko nevalgiau, normaliai nemiegojau.. Įtampa.. Viskas daro savo. Lipdama iš lovos tiesiog Harry dėka išlaikiau pusiausvyrą ir su jo pagalba, keliais žingsniais priėjau prie Zayn lovos. Savo šaltomis kaip varlės rankomis prisiliečiau prie jo kaktos. Ji atrodė kiek vėsesnė.. Apkabinau jį. Jis pabučiavo mane į kaktą. Nusišypsojo.

- Atsigulk.. Tu rimtai silpna,- tyliai į ausį sukuždėjo mano juodaplaukis.

- Man viskas gerai,- šyptelėjau. Tai ištariau nors ir pati žinojau, kad man visai negerai.

Zayn pradėjo juoktis.

- Tu daugiau nei truputį išbalus, vos išlaikai pusiausvyrą, esi silpna ir sakai, kad tau viskas gerai?- iš pradžių pirmuosius žodžius jis sakė su balse girdimu linksmumu, bet vėliau jis kažkur išnyko,- juk pati žinai, kad taip nėra.

Ir iš dalies – jis buvo teisus. Atsiguliau į lovą ir pamaniau, kad aš užmigsiu.. Bet negalėjau, vis dar laukiau gydytojo kuris turėjo ateiti ir pasakyti rezultatus. Monika vis dar sėdėjo ant mano lovos krašto, o Harry buvo kaip niekada įsitempęs, bet stengėsi tai paslėpti. Jis stovėjo už jos.

- Harry, gal tu vyk namo?- meiliai ištariau,- tau reikia pailsėti, juk rytoj išskrendi..

Jis nusikvatojo.

- Tu rimtai manei, kad aš rytoj išvyksiu? Kai tu guli ligoninėj?

Zayn nusikosėjo.

- Kai Zayn ligoninėj..? Tu rimtai taip manei?- jis pridūrė.

- Na, aš maniau, nes..

- Juk be Zayn mes taip ar taip negalėsim koncertuoti.

Monika pažvelgė į Harry.. Dieve, jinai rimtai jį įsimylėjus. 

Aš stengiausi nebekreipti į ją ir jį dėmesio.. Gerai, aš rimtai maniau, kad jis rytoj išskrenda į Londoną. Galiausiai po dešimties minučių tarp mūsų visų stojusios tylos į palatą užėjo gydytojas. Mano širdis ėmė daužytis, nes jis turėjo popieriaus lapus, kur buvo parašyta tai, kas man yra. Mane iš vidaus ėmė kratyti drebulys, o mano išorė – buvo lyg suledėjusi. Man buvo šalta.. Vis dar kartas nuo karto svaigo galva, bet stengiausi to neparodyti.. Pirmą kartą per kelias dienas pajaučiau norą valgyti. Tai jau kažkas geresnio.

- Kaip laikotės, panelės ir vyrukai?- patenkintas ištarė gydytojas. 

- Neblogai,- ištarė Zayn.

Aš nieko neištariau, nes nežinojau ką pasakyti. Gydytojas iš balto chalato kišenės išsitraukė tą patį elektroninį termometrą, pamatavo Zayn temperatūrą. Gydytojas nusišypsojo.

- Na va, jau geriau,- užsirašė Zayn kūno temperatūrą ant lapo.- Trisdešimt devyni. Lygiai.

Man palengvėjo. 

- O dabar metas prie..- pažvelgė į mano tyrimų rezultatų lapą.. Kur buvo parašytas mano vardas,- prie panelės Renaldos.

Monika su Hazza atsitraukė, nuėjo prie Zayn ir stebėjo mane bei gydytoją. Jis taipogi atsinešė su kuo pamatuoti mano spaudimą. Kam to reikia?! O gal tai tiesiog sutapimas ir jis man jokio spaudimo nematuos?

- Taigi, taigi..- jis man tampė nervus ir skaitinėjo tai, kas buvo juodai parašyta tuose baltuose lapuose..- Hm!- su pakylėjimu balse sumykė.

- Kas?- iškošiau.

- Nėra jau taip blogai..- jis ir vėl pakartojo tuos žodžius kuriuos sakė apie Zayn..

- Kas jai?- iš gretimos lovos išleido keletą garsų Zayn.

- Renalda, kiek laiko nesirūpinai savimi?- pasiteiravo gydytojas ir taip žiūrėjo į mane, kad man darėsi net negera.

- Turbūt.. Keletą dienų.

- Lažinuosi, kad daugiau.. Tavo organizmas labai nusilpęs.. Taip pat tavo kraujyje sumažėjo raudonųjų kraujo kūnelių, kurie išnešioja deguonį po visą organizmą.

Gerai, medicinoje visiškai nesusigaudau.

- Ar tai blogai?- susikrimtau.

- Na, tai nėra labai jau gerai.. Įvairūs audiniai negauna to, ko reikia, tuomet taip pat..

- Kas man?- pertraukiau jį.

- Kadangi tavo organizmas negavo to ko jam reikėjo..- jis atsiduso ir stengėsi kalbėti kuo ramiau. Nuslėpti šiokį tokį nerimą balse jam sekėsi puikiai.. Bet jis prikaustė tiek mano, tiek Zayn, Monikos bei Harry dėmesį,- tau išsivystė anemija.

- Anemija?- nustėrau.

- Taip.

Harry nepajudėjo. Monikai atvipo lūpa. Sunkiai nurijau seiles.

- Ar tai labai blogai?- sakiau, kad nesidomiu medicina..

- Kaip ir minėjau, tai nėra labai gerai, bet anemija arba kitaip – mažakraujystė nesunkiai pagydoma.- šyptelėjo,- todėl neturi dėl ko jaudintis. Tavo organizmui labai trūksta geležies,- skaitinėjo.- dėl to tu esi kiek silpna ir šiaip išbalusi.. Bet ne taip, kaip šioje ligoninėje esanti dvidešimt trejų mergina.. Kuri balta kaip lavonas,- sukikeno.

Man asmeniškai tai nebuvo linksma. Gydytojas šiandien geros nuotaikos. Ką tik tuo įsitikinau.

- Ar aš gulėsiu ligoninėj?- norėjau sužinoti atsakymą į šį klausimą.

Monika ėmė apie kažką kalbėtis pašnibždomis su Hazza.

- Na šiandien, rytoj mes dar tave pastebėsim. O jeigu viskas eisis neblogai, prirašysim tau vaistų ir paleisim namo,- nusišypsojo.

Kiek palengvėjo.. Nors šiaip kai Zayn guli greta manęs esančioje lovoje – aš čia galiu pragulėt nors ir amžinybę.

Po kelių minučių gydytojas išėjo.. O kiek vėliau atėjusi į palatą seselė padavė man tablečių kurias liepė kuo greičiau išgerti. Be to, jau vakaras. Visa diena ligoninėje. Monika jau gal prieš dvidešimt minučių nukeliavo į palatą, dar kartą apsikabino Harry, atsisveikino su Zayn, nors žinojau, kad jie dar susitiks. Harry taipogi jau ruošėsi išeiti, nes jis irgi buvo pavargęs.. Galės karaliauti vienas namuose.

- Na, tai aš gal jau važiuosiu,- jis kiek nejaukiai muistėsi,- sveikit, balandėliai,- sukikeno ir priėjo prie manęs. Apkabino.. Nuėjęs prie Zayn paspaudė jam ranką ir taipogi draugiškai apkabino.. Juk jie „One Direction“.. Juk kaip jiems, kiekvienas apkabinimas, fanėms ir šiaip yra natūralu. *šyptelėjau*

- Jei ko reikės, skambinkit, aš atvažiuosiu,- jis šiomis dienomis kaip niekad rūpestingas.

- Važiuok namo, pailsėk,- neišlaikiau ir nusijuokiau,- pasirūpink savimi.

Jis linktelėjo ir lėtai išeidinėjo iš palatos. Prieš išeidamas žinoma pamojavo ir sustojo prie durų.

- Ai ir jeigu ką..

- Eik tik,- draugiškai jį išvariau, nes žinojau, kad jis pradės kalbėti apie „jeigu reikės ko, skambinkit ar šiaip..“.

Jis iššiepė savo baltus dantis ir išėjo. Likau tik aš ir Zayn. Norėčiau, kad čia būtų televizorius.

- Kokia likimo ironija..- pradėjo kalbėti Zayn,- mes negalim būti vienas be kito,- nusijuokė.

Išsišiepiau.

- O tai kaip kitaip,- atsisukau į jį. Nebežvelgiau į tolimą sieną.

- Žinai, šiandien pirma naktis kai aš ligoninėj.. Maniau, kad ji bus nuobodi.. Ir maniau, kad man teks kalbėtis pačiam su savimi.. Arba su sienomis,- nusijuokė.

Ir vėl išsišiepiau.

- Tai dabar kalbėsimės visą naktį?

- Kol užmigsim,- pažvelgė į laikrodį. Jis rodė dvidešimt antrą valandą.

Šyptelėjau. Atsiguliau ant nugaros. Gerai, kad mūsų lovos buvo visai netoli viena nuo kitos. – Gal tiesiog nekalbėkim, o užmikim susikabinę rankomis?- šyptelėjau,- kad sapnuotumėm vienas kitą.- nusijuokiau iš savo kvailos idėjos.

- Manai, kad mūsų rankos pasieks viena kitą?

- Manau,- linktelėjau ir atsisukau į jo pusę. 

Ištiesiau ranką – jis savąją. Mūsų rankos susikibo.

- Labanaktis, mažute,- jis šiuos žodžius ištarė kaip niekada.. Nuostabiai.

- Labanaktis, mano.. Velniuk,- kažkodėl tai pirmasis apibūdinimas šovęs man į galvą.

Jis ėmė juoktis iš mano žodžių. Vis dar laikė mane už rankos, bet vos po kokių penkių minučių lauke sutemus ir man išgėrus vaistus kuriuos prieš tai atnešė seselė – jis paleido mano ranką. Jis tiesiog užmigo. Nusišypsojau ir su šypsena užmigau. 

(Naujai daliai 30 komentarų be žodžio dar ir 40 like. Nežinau kada ryt įkelsiu, nes man rugsėjo pirma ryt, o vėliau eisim siaust mieste, tai maždaug vakare laukit:D)