52 DALIS

Sėdėti tarp keturių sienų, palatoje.. Nėra kažkas gero. Naktį, Zayn ėmė velniškai karščiuoti, todėl pažadinusi Harry – su juo nuvežiau Zayn į ligoninę. Dabar sėdžiu palatoj ir laukiu kol Zayn pabus. Nuo temperatūros, kuri jam yra labai aukšta jis pagrinde miega ir tai mane labai liūdina. Aš bijau dėl jo.

- Kaip manai, gydytojai jau žino, kas jam?- sėdėdamas šalia manęs pasiteiravo žaliaakis.

- Manau..- atsidusau,- aš taip ir žinojau, kad jam kažkas negerai.. Taip ir žinojau.

- Viskas bus gerai.. Jis gydytojų rankose, jam nieko nenutiks, tik pagerės,- Harry priartėjo arčiau ir apkabino mane.

Rankomis įsikabinau į jį ir vos tramdžiau ašaras. Nežinau kiek Zayn‘ui aš buvau šiomis dienomis svarbi, bet jis man reiškė viską.. Ir sunku jį matyti.. Karščiuojantį.

- Renalda, nemanai, kad tau reikėtų numigti? Nusilpsi..- jis susirūpino.

- Blogiau negu yra nebus,- stengiausi pašmaikštauti, bet tai nebuvo juokinga.

Jis išspaudė mielą šypseną. Nusižiovavo. Aš pakilau nuo lovos, kuri buvo šalia Zayn lovos ir švelniai paėmiau jį už rankos. Savo nykščiu lyg glosčiau jo plaštaką. Laukiau, kol jis sujudės, bet jis vis dar miegojo. Pasilenkiau arčiau jo ir pabučiavau kaktą. Pajaučiau, kad jis nėra toks karštas, koks buvo naktį. Na vis dar karštas, bet kiek vėsesnis. Vos.. Vos. Kokioms trejomis dalimis.. 

- Aš einu atsigerti vandens,- atsisukau į Harry. Jis buvo atrėmęs savo galvą, vos ne snaudė,- manau, kad tau vertėtų eiti  numigti, ne man.

Jis šyptelėjo. Aš išėjau iš palatos. Atsigėriau vandens ir sutikau gydytoją. Jis nešėsi popierius, tyrimų atsakymus. Kadangi stengiausi įsižiūrėti kuo atidžiau, pamačiau, kad  ten yra parašytas vardas Zayn.

- Atsiprašau,- susistabdžiau gydytoją,- jūs Zayn gydytojas? Zayn.. Malik,- užkimau.

- Taip,- maloniai atsakė,- o jūs paciento draugė? Sesuo? Ar kas?

- Aš jo mergina,- pajaučiau, kad mano širdis ėmė vis labiau trankytis. Pasirodo ją turiu,- kas jam?

Jis kiek susigėdo, tuomet ėmė vartyti popierius.

- Hm,- susimąstė ir mintyse skaitė tai kas parašyta,- nėra jau taip baisu kaip galėtų būti.

Toks jausmas, kad mane išpylė šaltas prakaitas.

- Tai nėra taip jau ir gerai, bet po savaitės, o gal ir kiek greičiau jis bus sveikas,- maloniai šyptelėjo. Jis nesiryžo pasakyti, kas yra Zayn‘ui.- priklauso kaip jo organizmas norės gydytis.

- Bet kas jam?

- Plaučių uždegimas.

Po šių žodžių prisiminiau tuos jo žodžius, kad jam skauda krūtinę.. Prisiminiau jo duslų kosulį.. Prisiminiau liūdną Zayn veidą.. Kuris buvo ištisai. Pasipurčiau.

- Nesijaudinkit, panele,- maloniai kreipėsi,- jis pasveiks. Viskas bus gerai,- šyptelėjo,- svarbiausia, kad kaip ir laiku kreipėtės.

Pasistengiau maloniai nusišypsoti ir nuėjau į lauką atsipūsti, įkvėpti gryno oro. Santariškių klinikos iš ties labai didelės.. Seniai čia lankiausi. 

Iš kišenės išsitraukiau juodą iPhone telefoną, surinkau mamos numerį. Nesvarbu kiek man kainuos paskambinti į Angliją.. Susimokėsiu. Keli pyptelėjimai.. Ir išgirdau kiek užsimiegojusį mamos balsą. Pažvelgiau į laikrodį. Jis rodė vos dešimtą ryto.  Nusižiovavau.

- Alio..- ramiai ištarė ir ėmė žiovauti.

- Labas, mama,- stengiausi ištarti kuo ramiau,- kaip tu? Kaip tėtis? Kaip mano broliukas arba sesė?- išspaudžiau šypseną kurios mama taip ar taip nematė.

- Mes visi puikiai,- ji kaip suprantu.. Šypsojosi,- o kaip tu? Zayn?- bravo, ji jo vardą ištarė labai taisyklingai.

- Mes visi..- sunkiai atsidusau ir padariau keletos sekundžių pauzę,- mes visi normaliai. Na ne visi.. Zayn prastai..

- Kas nutiko?- ji iš kart surimtėjo ir lyg pabudo.. Prieš tai kalbėjo lyg miegodama.

- Zayn.. Ligoninėj,- įkvėpiau ir iškvėpiau, nes garantuoju, būčiau apsiverkus.

- Kaip tai ligoninėj? Kas atsitiko?

- Gydytojas sakė, kad jis serga plaučių uždegimu.- rimtai išlemenau. Apsidairiau. Aplinkui vaikščiojo niūrūs žmonės. Tokie kaip ir aš.

Mama keletą minučių tylėjo. Turbūt galvojo ką pasakyti. Galiausiai ištarė porą paprastų žodžių kuriais bandė ką nors pakeisti. Tiesą sakant jie gal mane kiek suerzino. Bet stengiausi su mama apie Zayn nekalbėti. Taip pat jai pasakiau, kad turbūt į Londoną grįšiu savaite vėliau, kadangi rytoj turėjom išskristi.. O iš ligoninės Zayn‘o tikrai dar neišleis. Esu visiškai tuo įsitikinusi.

- Zayn pabudo,- išgirdau tyliai į ausį prie kurios nebuvo priglaustas telefonas pasakytus Harry žodžius.

Staigiai baigiau pokalbį su mama ir kartu su Harry užlipau į iki jo palatos. Zayn gulėjo.. Atrodė toks silpnas ir trapus, lyg vos jį prilietus – jis subyrėtų. Jis buvo išblyškęs, o man artėjant link jo – jis pradėjo kosėt.

- Auč..- suaimanavo.

- Viskas gerai,- prisėdau ant jo lovos ir pabučiavau jį,- viskas gerai..

- Tu turbūt visą naktį nemiegojai,- tyliai ištarė.

- Nesvarbu,- šyptelėjau,- pamiegosiu kiek vėliau.

Jis nusišypsojo ir pakėlė savo rankas link mano kaklo. Apsivijo rankomis aplink jį, palenkė mane arčiau savęs ir pabučiavo. Dar kartą.

- Kas man? Gydytojas tau ką nors sakė?

Sumirksėjau. Pažvelgiau į Harry – jis žiūrėjo tiek į mane, tiek į Zayn ir garantuoju, jog jis visiškai nieko nežinojo. Žinojau tik aš ir gydytojas.. O gal dar ir Harry? Gal jis tik nutaisęs tokį veidelį? Mm.

- Na,- sumirkčiojau,- jis sakė, kad tau nėra jau taip blogai.. Laiku tave atgabenau čia,- šyptelėjau.

- Pasakyk kuo susirgau.. Juk turiu teisę žinoti, kodėl keletą dienų jaučiausi prastai?

- Sakė, kad tau plaučių uždegimas.- ėmiau glostyti jo skruostą.

- Tiksliai,- šyptelėjo,- kaip aš galėjau nepagalvot..

Nusišypsojau. Jis taipogi. Pasikalbėjom, tuomet Zayn pavalgė tai ką jam atnešė.. Dar pabuvau. Laikrodis jau rodė pirmą valandą dienos. Bemiegė naktis..

- Aš turbūt važiuosiu atgal į viešbutį,- ėmė žiovauti Hazza,- jei ko reikės ar ką skambinkit.. Nesu toks miegalius kaip Zayn,- draugiškai dėbtelėjo į jį,- atsiliepsiu bet kada.

Nusišypsojau.

- Pailsėk.. Juk tu irgi visą naktį nemiegojai. O aš jei ką paprašysiu, kad man leistų pamiegoti gretimoje lovoje.

- Rūpinkis savimi,- prieš išeidamas iš palatos Harry mane apkabino. Taip pat pamojavo Zayn‘ui, nusišypsojo ir išėjo.

Prisėdau šalia Zayn. Jis truputį susiraukė, tada vėl nusišypsojo. Jei neklystu, jam kažkur suskaudo. Tuomet jis pasistengė nusišypsoti, lyg aš to būčiau nepastebėjus. Ir vėl pasijaučiau prastai. Ne dėl to, kad Zayn blogai, o dėl to, kad jaučiu, jog man pačiai kažkas yra. O gal taip tik atrodo.. Nusipurčiau, nes nukratė drebulys... Ir vėl.

- Nemanai, kad tau reikėtų eiti pailsėti?- pasistengė nusišypsoti Zayn,- juk man nieko nenutiks kol tu miegosi.

- Nemanau,- šyptelėjau,- nenoriu palikti tavęs vieno. Ir šiaip nesu pavargusi.

Jis nusišypsojo ir nusuko galvą į langą. Žvelgė į vaizdą pro jį. Aš tiesiog žiopsojau į Zayn veidą, į jo odos spalvą.. Prisiliečiau prie jo krūtinės – ji buvo karšta. Pažvelgiau į Zayn akis, kurias jis atsuko vos man prisilietus prie jo. Jis atrodė kiek sunerimęs, bet aš nežinau dėl ko.

- Kas yra?- nusižiovavau.

- Prisiminiau, kad nuo pirmadienio turėjo prasidėti įvairūs koncertai.. Kaip manai, mane išleis rytoj?

- Tu ką, juokauji?- nusikvatojau,- aišku, kad ne.

Jis atsiduso. 

- Nežinau, kaip į tai reaguos Paul..

Pradėjau juoktis. Iš nuostabos. Kad jam labiau rūpi koncertai, Paul, bet ne jo sveikata.. Galų gale ne aš.

- Sirgdamas tu negalėsi koncertuot, Zayn..- rimtai ištariau.

Jis šyptelėjo ir truputį kitaip atsisėdęs – pabučiavo mane į kaktą. Tuomet į lūpas. Ir vėl pajaučiau tą šilumą sklindančią nuo jo.. Pajaučiau jo bučinius, kurių man pradėjo trūkti.. Pajaučiau jo karštą apkabinimą.. Bet man tai patiko.

- Hhm,- užėjo į palatą gydytojas.

Greitai atsitraukiau nuo Zayn ir susigėdusi nusijuokiau. Prisiminiau vieną gerą dalyką – jog šis gydytojas moka angliškai, nes jis pats kaip ir nėra lietuvis, todėl susikalbėti su Zayn jam nėra problemų.

- Pamatuosiu tau temperatūrą..- išsiėmė elektroninį termometrą ir pamatavo ją. Jo veide išvydau nuostabą. 

- Kiek?- nusikosėjo Zayn.

- Keturiasdešimt.. Lygiai,- kiek nustebo,- truputį nukrito, bet sunkiai.. Atnešiu po kelių minučių vaistus.

Susikrimtau. Sakiau, kad Zayn kūno temperatūra sumažėjo vos keliomis dalimis. Jaučiau tai vos prie jo prisilietus. Ką tik pajaučiau, kad norėčiau pamiegoti.. Gydytojas vėl atėjo, davė Zayn vaistus, jis juos išgėrė.

- Tu nieko prieš, jei aš numigsiu?- pasistengė nusišypsoti ligos išvargintas Zayn,- kiek skauda galvą..- jis kalbėjo.. tyliai.

- Pamiegok.. O aš paskambinsiu Harry, kad jis mane parvežtų namo.. Vėliau grįšiu.- nusišypsojau, priėjau prie jo ir pabučiavau jį. Užsimerkiau ir lyg „suspaudžiau“ akis.

Jis linktelėjo ir išlydėjęs mane žvilgsniu iš palatos apsisuko ant kito šono ir vos per kelias minutes numigo. Paskambinau Harry, palaukiau viduje kol jis atvažiuos.. Ir prisiminiau, kad kitame korpuse guli Monika.. 

Paskambinau jai. Ji atsiliepė. Pasakė savo palatos numerį ir užėjau pas ją. Naa.. Neturėjau nieko skanaus ką jai galėjau nunešt, bet vis tiek neatsikračiau noro ją išvysti. Agnė ir Karolina jau buvo paleistos namo, kadangi kaip ir pats Lukas minėjo – joms nieko baisaus nenutiko, todėl garantuoju, kad gydytojai nebematė prasmės daugiau jų laikyti ligoninėje. O Monika atrodė.. Viduje dėl kažko laiminga. Užėjusi į jos palatą ir vėl pajutusį ligoninės kvapą.. Nusišypsojau ir priėjusi prie pat jos, ją stipriai apkabinau.

- Ačiū Dievui, tau viskas gerai.. Moni..- vis dar buvau ją apkabinusi,- aš taip jaudinausi.

- Ką tu čia veiki?- ji nužiūrėjo mane,- nemaniau, kad atvyksi manęs aplankyti.

- Aš pas tave kol kas trumpam.. Aš.. Aš nuo nakties nemiegu.. O jau keturiolikta valanda. 

- Kaip suprast? Kas nutiko?- ji nustebo ir atsisėdo ant savo lovos ir pasiėmė sausainį kuris buvo ant spintelės.

- Zayn ligoninėj.

- Zayn??? Ligoninėj?- ji vos nepaspringo.

- Aha. Naktį jį čia atvežiau su Harry.

- Su Harry?- ji ir vėl išsižiojo.- jis LIETUVOJ?

- Tiesa, tau nieko nepasakojau.. Na taip.. Bet ne tame esmė. Zayn plaučių uždegimas, todėl dar geras tris, keturias, o gal penkias, o gal..- nutilau,- gerą savaitę dar būsim Lietuvoj..

- Vargšelis..- ji sunkiai atsiduso,- kuri palata? Nueisiu aplankyti.

- Šalia esančiame korpuse.. Mm nepamenu,- nusijuokiau,- bet jos numeriukas žinau, kad truputį kitoks,- nusišypsojau.- atpažinsi..- pajaučiau vibruojantį telefoną.- Palauk, Harry.

Išėjau iš palatos, atsiliepiau. Harry buvo susirūpinęs, klausė kur aš. Pasakiau, kad pas Moniką.. Pasakiau jos palatos numeriuką ir palaukiau kol jis ateis. Ir maždaug už penkių metrų pamačiau užsimiegojusį Harry.

- Eime, noriu ją nustebint,- paėmiau jį už rankos. Jis pažvelgė į mūsų susikibusias rankas ir nusišypsojo. Ėjo paskui mane. 

Užėjom į palatą. Monika sėdėjo netekusi amo – prieš ją jos grupės „One Direction“ favoritas Harry.

- O Dieve,- iš jos akių ėmė riedėti ašaros. Ji rankomis užsidengė burną, kad nerėktų.- čia tikrai jis?- ji klausė manęs. Nulipo nuo lovos ir priėjo prie manęs su Harry.- tai neįtikėtina.. Harry..- ji puolė jam į glėbį. Jis jos neatstūmė.

- Viskas gerai..- jis nutilo. Nežinojo jos vardo.

- Monika,- tyliai jam sušnabždėjau į ausį.

- Viskas gerai, Monika.. Manau tai ne paskutinis kartas kai mes susitinkam,- šyptelėjo.

- Harry.. O Dieve,- ji visa drebėjo. Gerai, kad čia nebuvo kitų pacientų, tik ji viena,- aš negaliu patikėti, kad čia tu..- ji drebančiomis rankomis prisilietė prie jo veido.

Šyptelėjau ir palikau juos pasikalbėti.. Jaučiu ji jam išsiverks, išsipasakos kaip jį myli.. Kažin kaip atlikėją ar kaip žmogų? *šyptelėjau*.

Tyliai uždariau palatos duris ir išėjau atsigerti vandens. Ir vėl ėmė troškinti. Į plastikinį puodelį įsipylusi vandens.. Pajutau tą jausmą, kai ėmė suktis galva, kai išpylė šaltas prakaitas ir netekusi pusiausvyros.. Iš rankų išmečiau puodelį su vandeniu ir parkritau. Mačiau tik tamsą.

(Naujai daliai 40 like ir 30 komentarų mažiausiaaaaaaai :33 be to atsiprašau, kad vakar neįkėliau. Kodėl - žinot.)