48 DALIS

- Zayn, pabusk,- judinau jį. Jis buvo įmigęs kaip niekada stipriai.

Jis sukrutėjo. Mano akys nušvito, nes pamaniau, kad po ilgo vargo jį pažadinti man pavyko, BET. Jis tiesiog apsivertė ant kito šono ir miegojo toliau.

- Zayn, kelkis..- prisėdau ant lovos.

Jis toliau miegojo. Į rankas pasiėmiau savo telefoną, prisiminiau, kad jame turiu skambėjimo toną, kuris jį tikrai pažadins. Vienas, du, trys – paspaudžia mygtuką PLAY.

Aš šypsojausi, o Zayn nuo to garso, kuris pradėjo sklisti po visus namus pašoko. Tarp kitko, laikrodis rodė 6 ryto. Manau, kad kuo ankščiau išvyksim iš čia, tuo ilgiau turėsim progą pabūt Palangoje.

- Ką tu čia po galais darai,- vis dar užsimerkęs, prikimusiu balsu sušnypštė.

- Juk tu sakei, kad šiandien mes vyksim į Palangą..

Jis staigia pašoko iš lovos, rankomis pasitrynė savo rudas akis. Nuėjo į dušą, o tuo tarpu aš paklojau lovą, nors to galėjau ir nedaryti (tai tik mano įprotis) ir žinoma pati persirengiau. Kol baiginėjau krautis daiktus, Zayn su kažkuo kalbėjosi telefonu balkone. Po keletos minučių nuėjom papusryčiauti.

- Žinai, nepastebėjau, kad čia jau miegojom tris naktis,- nusijuokė,- net nespėjau pamatyti šio miesto grožio..

- Mes turim per mažai laiko,- atsidusau,- Zayn, kada mes išskrendam?- pasitikslinau.

- Šeštadienį vakare. Prieš tai maniau, kad bilietai penktadieniui, bet suklydau.. Specialiai pritaikėm.. Nes man dar kol Lietuvoje teks išlaikyt mokyklos baigimo egzaminus.. Be to, rytoj juk vyksim į Vilnių,- nusišypsojo.

- Ei, o tu manai, kad verta vienai dienai važiuoti tokį atstumą?

- Juk beveik dviems,- nusijuokė.

Šyptelėjau. Nežinau kiek kartų pusryčiaudama žiovavau, bet Zayn nenustojo juoktis iš manęs. Man asmeniškai tai buvo visiškai nejuokinga.. Aš norėjau miego. Jis netikėtai atsiduso.

- Kas tau?- sunerimau.

- Viskas gerai,- jis stengėsi manęs nejaudinti.

Dar gal dešimt minučių sėdėjom, pusryčiavom, kol galiausiai Zayn nuėjo sudėti daiktus į bagažinę. Lyg ir viską pasiėmėm. Dar kartą apsižvalgiau kambaryje, kuriame nutiko pats nuostabiausias dalykas.. Taipogi nuliūdusi užrakinau duris ir pajutau švelnias Zayn rankas ant mano rankų.

- Duosi raktus? Nueisiu priduot,- šyptelėjo.

Linktelėjau ir leidau jam paimti mane už rankos. Kaip ir įprastai. Ėjome prie registratūros, viską grąžinom. Man nepatiko vienas dalykas – kaip ta panelė žiūrėjo į Zayn. Toks jausmas, lyg ji jį norėjo suviliot. Tai mane taip nervina. Neneigsiu, aš pavydžiu.. Nors Zayn ir yra su manimi.

- Žinai, manau, kad mes dar čia grįšim. Kartu,- nusišypsojo.

- Galbūt,- įsėdau į mašiną.

Prasidėjo ilgasis kelias. Zayn į navigaciją suvedė namuko numerį, kuriame mes pernakvosim vieną naktį. Džiaugiuosi, kad kartu su mumis nėra nei Harry nei dar kieno nors. Niekas mums nedrumsčia ramybės.

- Kodėl tavo paakiai pajuodę?- vairuodamas mašiną paklausė.

- Nežinau,- sunkiai atsidusau,- naktį sapnavau tokius bjaurius sapnus.. Košmarus.

- Nori papasakoti?- maloniai ištarė.

- Jei tai netrikdys tavęs, tuomet galiu.

Jis nusijuokė. Bet šį kartą iš jo juoko buvo galima lyg ir suprasti, kad jis sunerimęs. Man pasidarė įdomu dėl ko, bet nenorėjau klausti. Ypač dabar. Gal dėl mano sapno, kurio dar jam nepapasakojau..?

- Sapnavau tamsą,- ramiai ištariau,- ašaras ir dar kažką.. Kad aš buvau kažkur labai aukštai. Monika bei Agnė irgi. Visi kiti buvo žemai,- nutilau.

- Palauk, Agnė, ta juodaplaukė?- pasiteiravo,- ar ta brunetė?

- Juodaplaukė,- nusijuokiau,- ir žodžiu, ten kažkur apačioj buvo visi mano draugai, kurie atvyko vakar, tik sakau, išskyrus Moniką ir Agnę.. Nežinau, man tai kelią nerimą. Juk ne pilnatis?

- Žinai nežinau dabar pilnatis ar kas,- šyptelėjo,- man vakar ne kaip buvo.

- M? Ką turi galvoje?- paklausiau bereikalingo klausimo.

- Na ta prasme buvau girtas..- nusijuokė,- nebuvo ką veikti, tai sumaniau nusigrūst į barą. Man ten patiko. Buvo linksma.

Pažvelgiau į jį. Jis buvo nutaisęs šelmišką šypsenėlę.

- Kaip matau tau be galo patinka mane erzint,- piktai vos ne suurzgiau,- tikiuosi nenusikabinai kokios merginos?

- Dieve, Renalda,- nusikvatojo per visą automobilį,- kaip tu galėjai pagalvot?

- Kodėl tu vakar prisigėrei?- ėmiau kamantinėti.

- O kodėl negalėjau?- rimtai išrėžė.

Nutilau. Jis sustojo prie parduotuvės. Nuėjo į ją ir po kelių minučių grįžo su cigarečių pakeliu rankoje. Prisidegė cigaretę. Ir toliau važiavo. Pradėjau kosėt.

- Zayn, ar būtina rūkyt mašinoj? Aš noriu su tavim apie tai pasikalbėt.

Jis išsitraukė cigaretę iš burnos ir pro langą išmetė ją. Vien dėl to, kad man tai nepatiko.

- Klausau?

- Man nepatinka, kad tu rūkai..

- Fanėms irgi tai nepatinka, žinau,- rimtai ištarė,- bet tu neįsivaizduoji, kaip sunku mesti rūkyti.

- Pasistenk. Dėl manęs,- meiliai ištariau.

- Gal tiesiog galim kalbėtis kita tema? Tai mane erzina. Nepamiršk, juk aš VAIRUOJU.

Žodį „vairuoju“ jis pabrėžė kaip niekada garsiai. Gerai, jeigu tu taip nori, pakeisiu temą. Po minutės tylos pradėjau jo klausinėti, ką jis veikė bare. Kas po galais man darosi? Aš šiandien tokia nervinga. 

Mes ir vėl nebesikalbėjom. Per telefoną nuėjau į „DELFI“ ir.. Pamačiau straipsnį „Šiąnakt įvyko baisi avarija Vilniuje“. Mano širdis ėmė be galo daužytis. Aš ėmiau dūsauti.

- Kas yra?- Zayn paklausė be galo susinervinęs.

- Aš.. Aš nežinau. Palauk.

Ėmiau skaityti straipsnį.. Mane sukrėtė kelios eilutės, kurios buvo parašytos „ BMW mašina važiavę jaunuoliai vos liko gyvi – visi keleiviai sužeisti, tarp jų 2 merginos ir vienas vaikinas – sunkiai. Bet vos per stebuklą visi liko gyvi. Kitoje mašinoje keliavę keleiviai patyrė nedideles traumas.“ Ką tik į galvą šovė mintis, kad man nei Monika, nei Agnė ar Karolina arba nei Kajus, Karolis arba Lukas nieko nepranešė.. Kad jie laimingai grįžo į Vilnių. Visgi buvo naktis. Nežinau kodėl vos laikiau ašaras, bet prisiminiau tą sapną, prisiminiau kaip aš su visais apsikabinau lyg tai būtų paskutinis kartas..

- Kas nutiko?- jis ir vėl paklausė.

- 6 paaugliai papuolė šiąnakt į avariją,- negalėjau sklandžiai kalbėti,- bijau, kad tai buvo mano draugai. Tiksliau net ne šeši, o dar daugiau..

Jis nuvažiavo į kelio šoną, sustojo ir pasižiūrėjo į mane.

- Neverk, juk tai galbūt ne jie.

Pradėjau žiūrėti į nuotraukas. Mašina ta pati. Visa drebėdama surinkau Monikos telefono numerį. Ji neatsiliepė. Surinkau Karolinos telefono numerį. Ji taipogi neatsiliepė. Mano širdis daužėsi dar labiau. Drebėjau. Ant savo įkaitusių skruostų pajutau vėsias ir sūrias ašaras. 

- Jos neatsiliepia,- vos nepradėjau šaukti.

- Šaa,- jis atsisegė diržą ir apkabino mane.- pabandyk paskambint vaikinams.

Sukūkčiojau. Surinkau Karolio numerį.

- Klausau?- jis ištarė šį žodį taip tyliai.. Kad vos jį išgirdau,- Renalda, čia tu?

- O dieve, Karoli,- dabar vos neverkiau iš laimės,- aš jau manau neatsiliepsi.. Aš pamaniau, kad į tą avariją Vilniuje papuolėt jūs..

- Tai tu jau žinai?- sunkiai atsiduso.

- Karoli, tik nesakyk, kad ten buvot jūs.. Prašau..

- Pats dar negaliu patikėt..- iš jo balso supratau, kad jis pravirko.

Tylėjau. Mano rankos drebėjo taip pat kaip ir balsas kai bandžiau ką nors ištarti. Mano širdis daužėsi, o iš tų nervų suskaudo pilvą. Aš pradėjau drebėti. Pajaučiau šiltas Zayn rankos. Jis pritraukė mane prie savęs.. Aš toliau kalbėjau telefonu.

- Kaip jūs papuolėt į tą avariją? Juk tu buvai blaivus..- ėmiau jo klausinėti drebančiu balsu,- kaip tai buvo įmanoma, Karoli? Pasakyk, kad Monikai, Agnei ir Karolinai, Kajui, Lukui bei tau viskas gerai.. Prašau.- ėmiau maldauti jo.

- Bijau, kad ne.. Aš vienintelis likau.. Vienintelis nukentėjęs mažiausiai. Atsiėjau tik keliais nubrozdinimais.. Monikai praskelta galva, Karolinai ir Agnei nieko baisaus.. Dar Kajus susitrenkė galvą ir šiaip jam kažkas, tai žinai, dar vakar vartojo narkotikus.. Manau, kad užtiko. O Lukas,- atsiduso,- jam lūžo ranka, taipogi susitrenkė galvą.. Bet mes apsiėjom be didesnių traumų,- atrodo, kad jis dėl to nudžiugo,- bet tiems, kurie važiavo su kita mašina..

Atsidusau. 

- Kas jiems?

- Jiems labai blogai.. Bet aš nesuprantu, kas per debilai turi būti, kad girti važiuotų tokiu greičiu.. Susidūrė mašinos. Jie dar po to, kai trenkėsi į mus, nusuko vairą tiesiai į medį.. Žodžiu, buvo žiauru.. Maniau, kad tai paskutinė mano kelionė į Vilnių.

Nuleidau galvą. 

- Bet tu nesijaudink, viskas mums gerai. Apskritai, mums baigėsi daug geriau negu tiems, kurie dabar guli vos ne reanimacijoj ir tik prietaisai palaiko j gyvybę.. Žodžiu, susiskambinsim vėliau, negaliu dabar kalbėt. Nesijaudink, viskas gerai. Nesijaudink dėl mūsų,- maloniai ištarė,- laikykis.

Nespėjau nieko atsakyti, tiesiog girdėjau tą prakeiktą pypsėjimą telefone. Pažvelgiau pro langą – pamačiau, kad vaizdas juda, o tai reiškia, kad mes ir vėl važiuojam toliau. Šis tas geriau. Zayn paklausė manęs, kas nutiko jiems ir ar iš tiesų į avariją papuolė mano draugai. Ir tai prakeikta tiesa..

- Numik, mažute.. Pailsėk ir nesijaudink. Viskas bus gerai.. Pamatysi,- jis pasistengė nusišypsoti.- Aš žinau ir jaučiu tai.

Atsidusau. Nieko neprarasiu, jei užmigsiu.

* * * 

- Jau gali pabusti,- mano ausys išgirdo rūpestingą Zayn balsą.

Pramerkiau akis. Taip pat kaip ir tada, kai atskridom.. Jis mane pažadino. Palangoje oras pasakiškas – nors dar ne vasara, bet tikrai karšta.. Gal +25. Išlipusi iš mašinos pasirąžiau.. Pažvelgiau į namelį (o maniau, kad mes apsistosim ne namelyje) kuris buvo gražus. Zayn jau viską sutvarkė, sumokėjo pinigus, sunešė daiktus, telikau aš.. Taip norėčiau įlįst į tą šaltą Baltijos Jūrą.. Jos pasiilgau.

- Apie ką galvoji?- pertraukė mano mintis.

- Apie tai, kaip norėčiau išsimaudyt,- šyptelėjau.

- Nueisim vakare prie jūrosss...- įkvėpė gaivaus oro,- dieve, kaip čia karšta,- nusijuokė.

Nusišypsojau. Stengiausi negalvoti, kaip kai kuriems mano draugams dabar blogai..

Po pusvalandžio susidėjus daiktus, persirengus ir kiek atsipūtus bei išgėrus stiprios kavos.. Išgirdau erzinantį tuksenimą į duris. Pažvelgiau į Zayn.

- Zayn, ar tu čia kuo nors dėtas?- išlemenau.

(Naujai daliai 30 like ir 30 komentarų MAŽIAUSIAI. Neskaitant mano. Be to, jeigu jau matot, kad tiek komentarų yra, vistiek palikit komentarą. Jie man reiškia daug.)