47 DALIS

Pabudau. Nuostabios Zayn lūpos, kurios be perstoji lietėsi prie mano veido odos mane pažadino. Visą likusią naktį kurią miegojom pasirodo, kad aš buvau apsikabinusi Zayn taip kaip ir ligi šiol – jo tvirtą ir jau šiltą kūną.. Iš ryto pamatyti jo nuostabią šypseną.. Kažkas nuostabaus.

- Kaip miegojai?- pabučiavo į kaktą.

- Nuostabiai.. Kaip niekada nuostabiai,- nusišypsojau,- o kaip tu?

- Aš.. Aš.. Turbūt neatrasiu žodį tam apsakyti,- šyptelėjo,- turbūt daug geriau nei tu,- jis prispaudė mane prie savo tobulo kūno.

Nusišypsojau. Pažvelgiau į nedidelį laikrodį, kuris buvo ant sienos – jis jau rodė pirmą valandą dienos? Miegojau tikrai pakankamai ilgai..

- Žinai, tavo telefonas jau nuo vienuoliktos ryto nenustoja vibruoti..- ramiai ištarė ir padavė man jį.

Pažvelgiau į ekraną. Trys praleisti skambučiai, penkios žinutės.. O dieve, Monika.. Viskas nuo jos. Trys skambučiai kas penkias minutes ir penkios žinutės.. Kurios kaip ir vakar vakare man sugebėjo pakelti nuotaiką.

[11:00] Labassss

[11:03] Miegi dar?!

[11:10] Mums reikia pasikalbėt.!!

[11:20] RENALDA, KAI SUSITIKSIM AŠ TAVE UŽMUŠIU

[11:25] Na gerai, pajuokavau, neišsigąsk manęs, tik atrašykkkkkkk

- Kodėl juokies?- pasidomėjo.

- Jos žinutės.. Tokios.. Pilnos susidomėjimo kas vyksta, nes neatrašau..

- Gal tu jai visgi paskambink? Spėju ji jaudinasi,- sukikeno.

Linktelėjau ir dar kartą pabučiavusi jį išlindau iš mūsų „guolio“. Ant pečių užsimečiau tą patį šviesų, švelnų šilkinį chalatą, įsispyriau į tas pačias šlepetes ir greitai užsimetusi bet kokius drabužius kuriuos radau po ranka – pasidariau kavos ir nusinešiau ją į balkoną ir paskambinau persigandusiai Monikai. Ji iš ties man kuo tolyn, tuo vis labiau kelia juoką.

- Renalda? Čia tu? O dieve, maniau jau mirei..- išpyškino.

- Labas ir tau,- gurkštelėjau stiprios kavos.

- Kur tu po galais buvai dingus?!

- Aš atostogauju, pamiršai?- nusijuokiau.

- Visai ne.. Tiesiog aš pasiilgau tavęs. Kur tu? Druskininkuose?

- Aš?- nustebau,- kur daugiau būsiu jei ne Druskininkuose,- kambaryje išgirdau, jog Zayn įsijungė televiziją.. Girdėjau, jog per televizorių jis spoksojo į TV3 kanalą. Buvo galima atskirti iš balsų kurie sklido.

- Ei žiūrėk, mes su Kajum..

- Ei Monika?- pertraukiau ją,- jūs kažkaip labai dažnai su Kajum.. Gal jūs.. Pora?- neišlaikiau ir paklausiau.

- Na, ne. Kol kas ne,- anapus telefono buvo galima suprasti, kad ji šypsosi.- Žodžiu, leisk man pabaigt. Mes galvojom, gal galėtumėm su Kajum ir dar pora draugių bei tavo draugų atvykt į Druskininkus? Šiandien.. Dienai,- šyptelėjo.

Susimąsčiau. Kažin, ką pasakys į tai Zayn. 

- Zayn?- surėkiau per kambarį,- palauk, paklausiu jo ką jis apie tai mano,- tyliai sukuždėjau į telefoną.

- Taip?- maloniai ištarė.

- Tu nieko prieš, jei Monika su Kajum ir dar pora draugų ir draugių atvyks į Druskininkus? Šiandien..

- Jeigu tu tik nori, tuomet gerai,- išgirdau jo švelnų ir tylų juoką,- juk jie tavo draugai.

Nusišypsojau.

- Lauksiu jūsų atvykstant. Kada tikėtis, kad būsit prie viešbučio? Na, mes ten kur yra Druskininkų vandens parkas.

- Žinau juk,- nusijuokė,- nežinau kada, bet jau einu ruoštis.

Nusišypsojau, dar jai ištariau porą žodžių ir baigiau pokalbį. Išvijau Zayn iš lovos, nes norėjau ją sutvarkyti. Kiek sujaukta.. Zayn mane apsikabino, pradėjo bučiuoti kaklą, skruostą, kartais lūpas ir šypsojosi.

- Myyliuuu tavee,- pabučiavo.

Atsakiau jam tuo pačiu – tiek žodžiais, tiek bučiniais. Bet greitai tuos visus glėbesčiavimusis teko baigti, kadangi tiek aš tiek Zayn palindom po dušu, susiruošėm, nuėjom papietauti.. Dar gal kokį pusvalandį man telefonu teko kalbėtis su mama, kuri man skambinėja kiekvieną dieną, tik šį kartą jau ilgesniam laikui, o Zayn užsiėmė tuo pačiu – kalbėjosi telefonu jei neklystu su sese. Po visų pokalbių telefonu tarp kitko mes pirmą kart neturėjom ką veikt. Buvom sumanę nueiti į vandens parką, bet persigalvojom, nes bet kuriuo metu gali atvažiuoti Monika, Kajus ir dar kažkurie mano draugai kurių nežinau, nes Monika nesugebėjo pasakyt.

- Žinai, sakei, kad Lietuvoj kur nors yra jūra?

- Yra,- linktelėjau ir prisėdau šalia jo.

- Kur? Atrasčiau su navigacija?-  nusijuokė.

- Laisvai.. Palanga, Klaipėda, Nida, Šventoji.. Ir taip toliau,- šyptelėjau.

- O kur labiausiai norėtum nuvykt?

Šis klausimas mane kiek suerzino, nes visų šių keturių vietų niekada neišskiriu – jos mano mėgstamiausios.

- Gal geriau į Palangą?- nežinau, kodėl pasirinkau greičiausiai pačią šurmulingiausią vietą,- Palanga man.. Patinka.

Jis linktelėjo.

- Tuomet šiandien vakare susikrauk daiktus. Šiandien galima sakyti trečioji diena Lietuvoje – šiandien ketvirtadienis.. Šeštadienį jau išskrendam. Vakare.. Jauti, kaip greitai tos dienos čia eina?- nusijuokė.

Linktelėjau. Su lig mano linktelėjimu,  į mūsų kambario duris kažkas pasibeldė. Mano širdis ėmė trankytis velniškai greitai.. Pamaniau, kad galbūt tai Monika, Kajus ir kiti, bet manau, kad neįmanoma iš Vilniaus iki Druskininkų atvykti per pusvalandį. Aš tyliai prisėlinau prie durų, pažvelgiau pro akutę ir nepamačiau nieko blogo, tiesiog moterį. Atidariau duris.

- Laba diena,- maloniai pasisveikino.

Aš taipogi pasisveikinau. Ji atrodė kiek sunerimusi.

- Ar šiomis dienomis niekas nedingo iš jūsų kambario?- ji lyg ir dairėsi po jį.

- Na lyg ir nepastebėjom, kad kas nors būtų dingę, o kas yra?

- Kai kurie mūsų viešbučio klientai skundėsi dėl to, kad esą juos apvogė..- ji rimtai ištarė.

- Apvogė?- nusijuokiau,- patys kalti, jeigu greičiausiai neužrakina durų.

Ji maloniai nusišypsojo, padėkojo už tai, kad maloniai atsakiau į jos užduotą klausimą ir ji išnyko koridoriuje. Aš sugrįžau atgal į kambarį, nuėjau į balkoną ir tempiau laiką toliau. Nuobodi diena. Čia nebėra ko veikt. Sėdėdama minkštame krėsle, jei jį taip galima pavadinti beveik užmigau, bet galiausiai mane pažadino ir vėl tas bjaurus skambutis į duris. Zayn susidėjęs koją ant kojos žiūrėjo televizorių. Tūnojom namie. Gal ir neblogai.

- Manau, kad jie atvyko,- pažvelgė į laikrodį,- greičiausiai pats laikas.

Tingiai išlipau iš vos ne pačio patogiausio dalyko žemėj – krėslo ir nušlepsenau iki durų. Pro akutę pamačiau savo geriausius draugus ir drauges. Įkvėpiau oro, sunkiai atsidusau ir pažvelgiau į Zayn. Jis nebegulėjo, tiesiog sėdėjo ir stengėsi ką nors suprasti, ką kalba dabar jau per LNK kanalą. Galiausiai atidariau duris. Išsišiepiau kaip ir mano draugai, kurie puolė mane. Na, apkabino. Monika labai stipriai mane apkabino, o rankoje laikė kažkokį maišelį. Stengiausi tam spalvingam maišeliui neskirti per daug dėmesio. Kajus mane taipogi stipriai apkabino, dar kartą pasveikino su gimtadieniu, pabučiavo į skruostą. Kažkodėl Tas bučinys priminė karčią praeitį... Su juo.  Bet tuo pačiu ir be galo gražią. Taipogi prieš pat mano stovėjo mano vaikystės draugės- Agnė ir Karolina, bei mokyklos draugai – Lukas ir Karolis. Pasiilgau jų. Pakviečiau juos į vidų, kol aš nuėjau persirengti. Jie susipažino su Zayn (bent jau aš taip manau) per tą laiką kol aš įlindau į patogius mėlynus džinsus ir palaidinę, bei ant pačių nusprendžiau užsimesti megztinį. Būtent tada kai išlindau iš vonios susišukavus ir persirengus – jie visi sustojo. Monika rankose laikė tą patį spalvingą maišelį, kuris man jau prieš tai nedavė ramybės. Kiti – gėles arba šiaip kokias nedideles dėžutes.

- Žinai, mes atvykom, kad pirmiausia tave pasveikintume,- nusišypsojo Moni.

- Taip pat, kad tave ir vėl pamatytume,- nusijuokė Karolina.

- Taip pat, kad susipažintume su tavo mylimuoju,- išsišiepė Kajukas.

- Ir šiaip, kad tiesiog bent keletą valandų praleistume kartu su tavimi,- ištarė Karolis.

Aš nusišypsojau. Jie man įteikė tą dovaną, kurios dabar net nežiūrėjau. Gėles kurias gavau pamerkiau prie tų gėlių, kurias gavau nuo Zayn. Be to, man pasidarė kiek keista, kad Zayn nenorėjo eiti su mumis, todėl.. Jis tiesiog liko namuose. Na iš dalies suprantu jį, jis kaip ir nenori maišytis prie mano draugų. O galėtų.

Su visais nuėjom pasivaikščiot. Iš ties nors praėjo galima sakyti vos dvi savaitės kaip aš esu nebe Lietuvoje, mes turėjom kaip niekada apie daug ką kalbėtis. Jie man pasakojo apie savo gyvenimą, koks jis dabar. Nors tiesą sakant negalėjau patikėti, kad jų gyvenimas galėjo pakrypti kitokia linkme vos per keletą savaičių.. Bet jau ką tik įsitikinau, kad viskas yra įmanoma. Keista yra tai, kad jie mane nusivežė į boulingą. Pažaidėm. Seniai žaidžiau šį iš ties linksmą žaidimą. Ypač man juokas ėmė iš Karolio, kuris net nesugebėjo normaliai numesti kamuolio, nes jį vis numesdavo į šoną. Visai nieko. *šyptelėjau*

- Kaip man skauda ranką,- ištiesė ją priešais mane Agnė.

Nusijuokiau.

- Tai tikrai visiškai nejuokinga,- ji kiek susiraukė,- aš nebepakelsiu kitų kamuolių..

- Tai gal aš mesiu už tave?- pusiau pasišaipiau.- juk tu nepakelsi..

- Tu nepakenčiama,- nusijuokė.

Šyptelėjau. Boulingą žaidėm gal dar vieną valandą, per kurią sugebėjau prisijuokti iki nukritimo. Iš Karolio, iš Kajaus bei Agnės, kuriai be galo skaudėjo ranką ir vienu metu ji vos pati nelėkė takeliu kartu su kamuoliu. Jau buvo gal net septynios vakaro. Vien kol sulaukiau jų atvykstant, o galiausiai baigiantis pramogomis... Mes parvažiavom prie apartamentų, kuriuose mes apsistoję su Zayn. Palikom mašiną ir jie mane vedėsi toliau.. Na pirmiausia tai vaikščiojom. Nuėjom iki parduotuvės. Kadangi visi mano draugai kaip ir aš pati nuo vakar esam pilnamečiai.. Gerai, neneigsiu, sidro neatsisakiau. Mes tiesiog sėdėjom ant suoliuko, apie viską šnekėjomės..

- Ei žinai, mums tavęs be galo trūksta.. Ypač dabar,- numetė cigaretės nuorūką Karolis.

- O man jūsų.. Bet Londone irgi visai neblogai,- paragavau sidro.- bet būtų iš vis nuostabu, jeigu ten būtumėt ir jūs,- maloniai ištariau.

Monika su Kajum sukikeno. Keistai dėbtelėjau į juos. Jie nurimo.

- Aš planuoju ką nors studijuoti Londone,- įsikišo Lukas.

Šyptelėjau. Spėju, kad arba jis juokauja arba tai yra tikrų tikriausia tiesa. Bet dėl to nenorėjau vien bendrauti su Luku, kadangi nepamiršau, kad šalia manęs yra ir kiti mano draugai. Tarp kitko džiaugiuosi, kad jie yra čia. Pažvelgiau į telefoną – visi pradėjo jį žiūrinėti vien dėl to, kad jis iPhone, nors Kajus jį irgi turi.. Kajus.. Mes panašūs.

- Graži ekrano nuotrauka,- šyptelėjo Karolina.

Dar kartą pažvelgiau į ją. Nepakeičiau jos nuo tada, kai Zayn nusifotografavo.. Ir prisiminiau tą nuostabų vakarą, kai mes buvom visi kartu – Aš, Liam, Danielle, Eleanor ir Louis, Niall, Harry ir Zayn.. Pasiilgau to. Ir keista, jog Harry nebeparašo.. Jaučiuosi kiek.. Tuščiai. Nusišypsojau. Dabar galbūt lauke jau 22 valanda, nes pakankamai tamsu. Mes su Monika nukeliavom iki šalia esančio kioskelio. Ji nupirko Karoliui ir Agnei du pakelius cigarečių.. Man įdomu, nuo kada jie visi pradėjo rūkyti.

- Ei, Renalda..?- ji kreipėsi į mane su nuostabos gaidele balse.

- Ką?

- Kas tau? Na, atrodai visąlaik tokia susimąsčius, nors bandai būti linksma.. Kažkas su tavimi ne taip,- visgi ji pastebėjo.

- Žinai,- prisėdau ant suoliuko,- sėsk šalia. Nenoriu to prisiminti, bet. Nenoriu nuo tavęs slėpti, nes tu vis dar esi geriausia mano draugė,- nusišypsojau ir pažvelgiau į ją.

- Pasakok,- ji prisėdo šalia manęs ir laikė rankose cigarečių pakelį. Iš jo išsitraukė cigaretę, prisidegė ir pradėjo rūkyti?

- Nuo kada tu rūkai?- paklausiau ne į temą,- nagi, pasakok.

- Žodžiu Londone nutiko kai kas, ko nenoriu prisimint?

- Pastojai?- pajuokavo Moni.

- Ne,- atsidusau,- tiesiog patyriau tai, ko nenorėtų patirti nei viena mergina.

Monika išpūtė akis.

- KĄ?- rimtai ištarė,- greičiau pasakok, kol jie mūsų nepasigedo.

- Vakare vaikščiojau su Zayn.. Jis nuėjo į parduotuvę. Aš likau stovėti lauke, kadangi telefonu kalbėjau su drauge, ir tada.. Mačiau girtą vaikiną, kuris ėjo netoliese.- nutilau.

Aiškiai pamačiau, kad jos žvilgsnis tapo susinervinęs. Ji susinervino. Garantuoju.

- Ką tu turi galvoje?- tyliai sušnabždėjo.

- Jis mane užpuolė,- nenorėjau jai sakyti to bjauraus žodžio.

- Nori pasakyt jis tave..?- neleidau jai pabaigti sakinio. Užtildžiau ją.

- Ša,- nuleidau galvą,- taip..

- Po galais, tu turbūt juokauji? Tai visiškai nejuokinga,- ji sėdėjo rimta. 

- Žinai,- sunkiai atsidusau, nes vos tvardžiau ašaras.. Kai prisimenu tai, kas man nutiko.. Gal net pasibjauriu savimi,- norėčiau, kad tai būtų juokelis.

- O dieve, aš net nemaniau..- ji stipriai mane apkabino.

- Aš tiesiog nenoriu visiems to sakyti. Tu esi geriausia mano draugė, tavimi aš pasitikiu,- nusivaliau skruostais riedančias kelias ašaras,- aš stengiuosi apie tai negalvoti, būti stipri.

- O tu žinai, kas tas..- nutylėjo.

- Dar ne. Bet aš išsiaiškinsiu. Pažadu,- pasistengiau išspausti šypseną,- prisimenu, kad jis tiesiog buvo su violetiniu, ar ten melsvu, bet greičiausiai violetiniu,- vis sau prieštaravau,- megztiniu. 

- Daugiau nieko?

- Aišku, kad ne,- išrėžiau,- juk buvo tamsu.

Ji mane dar kartą apkabino ir užjautė. Iš ties nuostabu, kad turiu tokią draugę. Aš stengiausi nebeverkti, nebegalvoti apie tą prakeiktą įvykį ir gyventi toliau. Mes su Monika ėjom viena šalia kitos, ji jau rūkė antrą cigaretė iš arba Agnės arba Karolio pakelio. Šiaip negaliu pakęsti cigarečių kvapo, bet vien dėl mano draugų ir Zayn teks prisitaikyti. Priėjom prie jų.

- Nori pabandyt?- pakišo man panosei kažkokį pakelį baltų miltelių.

- M?- keistai pažvelgiau,- kas čia?

Kajus nusijuokė.

- Neapsimetinėk, kad nežinau,- jis ėmė uostyti tų baltų miltelių.

- Kajau, tik nesakyk, kad čia narkotikai,- rimtai ištariau.

Monika atėjo prie manęs. Ji nuleido galvą, tuomet ją ir vėl pakėlė. Mes sėdėjom nuošalioj vietoj, todėl „įtraukti“ narkotikų nebuvo pavojinga.

- Kajus vartoja juos..- tyliai ištarė.

- O dieve, Monika, tu turbūt juokauji,- negalėjau patikėti.

- Tai tiesa. Lukas irgi..

Nusivyliau jais. Ir dar, jie man siūlo to šūdo? Oh, turbūt sapnuoju.

- Tai nori?- dar kartą įtraukė.

- Kajau, NE,- piktai išrėžiau,- nusivyliau jumis, vaikinai,- kelis kartus pažvelgiau į Kajų ir Luką.

Karolina su Agne buvo ramios. Turbūt jos jau pripratusios.

Niekada nemaniau, kad mano geriausi draugai vartos narkotikus ir jų dar pradės siūlyt man. Tai mane kiek sukrėtė. Vėliau Kajus, pasidarė lyg koks apdujęs, pradėjo lįsti prie Moncės, bet jį nuo jos atitraukiau. Vienintelis blaivas buvo Karolis – džiaugiuosi dėl jo. Jis net negeria na, labai retai.. Todėl jis sakė, kad parveš visus atgal į Vilnių. Galiausiai dar kartu su Monika, Agne ir Karolina pasivaikščiojom, kol galiausiai laikrodis negailestingai išmušė – dvyliktą. Mes parėjom prie mano viešbučio. Laikas atsisveikinti. Stipriai apkabinau Moniką ir išgirdau žodžius, kuriuos ji tyliai ištarė:

- Laikykis, saulyte,- buvo miela tai iš jos išgirsti,- lauksiu tavęs dar kart Lietuvoje..- ji pakštelėjo į skruostą.

Aš šyptelėjau ir padėkojau. Apkabinau Kajų, Karolį ir Luką. Karolis pasakė, kad aš labai pagražėjau. Tai neįmanoma. O Agnė ir Karolina – dieve, jos vos neverkė, nes bijojo, kad daugiau manęs nepamatys.

Jie visi susėdo į mašiną. Laukiau, kol išvažiuos iš kiemo. Be to, prieš tai siūliau jiems pernakvoti viešbutyje, bet jie žūtbūt buvo užsibrėžę grįžt į Vilnių. 

Mojavau, kol mačiau juos. Galiausiai tingiai užlipau į kambarį. Ten įėjusi neradau Zayn. Paskambinau jam. Išgirdau begalinį triukšmą, kuris nelabai norėjo leisti susikalbėti man ir jam.

- Kur tu?- švelniai paklausiau.

- Aš..- jis toks jausmas, kad vos galėjo prakalbėti,- aš.. Aš bare.

Nutilau. Jis laiką leido bare, kol manęs nebuvo. Šaunu.

- Grįši?

- Jau ateinu,- baigė pokalbį. 

Persirengiau naktinius, su šaltu vandeniu, norėdama atgaivinti veidą jį nuploviau ir išgirdau, kad kažkas atidarė duris. Tai buvo Zayn. Kiek girtokas. Išėjusi iš vonios, sulaukiau jo šilto bučinio ir apkabinimo.

- Spėjau tavęs pasiilgti,- nusišypsojo.

Nusišypsojau ir aš. Apkabinau jį ir padėjau nueiti iki lovos. Jis tiesiog į ją griuvo ir kelių minučių tikslumu – užmigo. Seniai mačiau jį tokį girtą.. O man dar teko eit sukrauti daiktus rytdienos kelionei į Palangą. Laukia bemiegė naktis. Arba su miegu, bet trumpu.

(Naujai daliai 30 komentarų, 40 like. Dalis kaip niekad ilga, nes nenorėjau pateikti tik pusės jos - ji būtų buvusi nuobodi :) )