41 DALIS

Miegodama apsiverčiau ant kito šono ir netikėtai prabudau, dėl to, kad gal net kiek išsigandau.. Nes šalia savęs radau gulintį vaikiną. Tik ačiū dievui tai buvo Zayn. Jis nemiegojo, tiesiog buvo pramerkęs savo gražias rudas akis, kurios žvelgė į mane. 
- Labas rytas,- pasistengė nusišypsoti.
- Labas..- mano galvoje vis dar buvo tie prakeikti prisiminimai.- ar tu visą naktį buvai šalia manęs?
- Buvau,- ėmė glostyti mano plaukus,- ar tai blogai?
- Ne, man ramiau, kad tu esi šalia,- gulėdama pajutau, kaip mano skruostu nuriedėjo kelios ašaros.
- Nagi, neverk..- atrodė, lyg jam tai buvo sunku ištarti,- nusiramink. Viskas gerai, aš šalia.. Saugau tave.
Užsimerkiau ir nusišypsojau. 
- Ei Zayn, o tu mano mamai sakei tai, kas nutiko?
- Nesakiau.. Ji juk mūsų vakar nematė.. Bevažiuojant, kai tave vežiau namo tu užmigai, o kai parvažiavom, pažadinau tave ir užlipom abu į viršų.
- Nori pasakyt, kad mano mama mūsų net nematė?
- Ne. Tik mane..- pasistengė nusišypsot.
Aš taipogi. Sunkiai pakilau nuo lovos. Zayn žiūrėjo į mane su kiek susidomėjusiu žvilgsniu. Aš atsisukau į jį ir nusišypsojau.
- Kur eini?
- Į dušą.. Noriu nusiplaut jį.. Noriu.- nusivaliau ašaras.
- Viskas gerai, tu saugi,- prislinko prie manęs ir apkabino. Pabučiavo į kaktą kaip ir vakar naktį.
- Kad saugi.. Žinau,- rimtai ištariau,- aš greit ateisiu.. Be to, kur tie prakeikti vakar dienos drabužiai?
- Jie čia,- parodė pirštu į ant kėdės gulinčius jau nebe drabužius, o skudurus.
Linktelėjau ir į rankas su pasibjaurėjimu paėmiau juos. Nuėjau į vonią. Nežinau kas pasidarė, bet užsirakinau vonios kambarį. Susmukau ant žemės į kampą. Ir pradėjau verkti. Naktį mane kankino siaubingi košmarai, dalis jų, priminė tą suknistą įvykį, kuris viską sugadino.. Nebėra to noro kažką daryti. Tiesiog.. Man negera. Jaučiuosi purvina. Ir bijau, kad dėl to galiu netekt Zayn. Pusvalandį praleidau duše. Jei ne daugiau. Vėliau, su švariais drabužiais išėjau iš vonios, o senuosius tiesiog.. Suplėšiau ir išmečiau. Užmaskavau juos, kad mama jų neatpažintų. Zayn pamatęs mane, kad išeinu iš vonios, greitai prilėkė prie manęs ir apkabino.
- Tu neįsivaizduoji, kaip aš tave myliu,- stipriai stipriai pakabino.
- Bijau, kad tavo meilė man gali išblėst,- pravirkau. Kelintą kartą šiandien? Gal trečią.
- Kodėl tu taip manai?- drebančiu balsu išlemeno. Bet jis manęs nepaleido. Vis dar laikė apkabinęs.
- Aš juk jau nebe ta..
- Tu man ta pati. Nesvarbu kas tau nutiko, aš vis tiek tave myliu. Ir dar labiau,- pasistengė nusišypsoti.
Nuleidau galvą. Po pusvalandžio sėdėjimo kartu, Zayn paskambino Paul kuris prašė, kad Zayn dabar atvažiuotų į vaikinukų butą.. Bet Zayn nenorėjo palikti manęs. Jis spyriojosi. Bet aš jį priverčiau.. Juk jis turi ir įžymybės gyvenimą.. Bet jis pažadėjo grįžti vėliau, todėl turėjau proga tiesiog susitvarkyti kambarį. Nebuvo noro nei lipti žemyn, nei ką nors valgyti.. Bet prieš mamą man teko vaidinti laimingai, lyg nebūtų nieko įvykę.. Ji kartais užėjo į mano kambarį, paklausė ar ruošiuosi rytojaus kelionei.. Ak taip, ją visiškai pamiršau. 
- Renalda, pas tave atėjo,- šyptelėjo mama įlėkusi į kambarį. Nors neslėpsiu, šiandien jai keista, kad aš niekur neišeinu iš kambario ir kad ištisą dieną guliu lovoje.
Tuo metu aš gulėjau nusisukusi į langą ir galvojau. Iš galvos vis neišnyko ta naktis vakar. Skruostai be paliovos riedėjo šimtai ašarų. Bet po mamos žodžių jas nusivaliau ir stengiausi pralinksmėti. Iš ties tas asmuo, kuris atėjo.. Mane nustebino. Tai nebuvo Zayn.
- Sveika,- maloniai ištarė,- galiu užeiti pas tave į kambarį? Ar tu mane atstumsi?
Draugiškai linktelėjau ir vos girdimai ištariau „užeik“. Tai buvo mano draugas.. Kuris mane myli, bet ne kaip draugę. Tai tas pats žalių akių savininkas. Hazza. Jis prisėdo prie manęs, kol tuo metu aš gulėjau palindusi po šilta antklode. Jis žvelgė į mane savo akimis, stengėsi nusišypsoti nors matėsi, kad tai jam padaryti buvo iš ties sunku.
- Kaip tu?- žvelgė į mane kupinu apgailestavimo žvilgsniu.
- Kaip gali jaustis tai patyrusi mergina?- tiesiog nebuvo nuotaikos apie tai kalbėtis..
- Nepyk, aš tiesiog pasiteiravau,- pamačiau, kad jis kiek nuliūdo.
- Atsiprašau,- vėl apsižliumbiau,- atsiprašau.. Tiesiog man blogai.. Labai blogai.
- Tau nereikia dėl nieko atsiprašinėti. Juk suprantu tave,- paėmė mane už rankos ir švelniomis savo rankomis ją glostė.
- Tu neįsivaizduoji, kaip man dabar sunku..- mano akys buvo pilnos tų prakeiktų ašarų..- tie bjaurūs prisilietimai.. Toks jausmas, kad aš juos vis dar jaučiu.
- Ššš,- stengėsi mane užtildyti,- nekalbėk apie tai.. Aš pabūsiu su tavimi. Jei tu nieko prieš.. Kad pasijaustum saugiau,- pirmą kartą išvydau kiek kitonišką jo žvilgsnį. Žvilgsnį, kuris buvo pilnas noro man padėti, būti kartu.. Kartu su manimi.
- Aš nebenoriu likti viena,- priartėjau arčiau jo.
- Aš tavęs nepaliksiu.. Zayn dabar negali būt čia, jis trumpam išvyko.. Bet tu žinotum, koks jis piktas grįžo į mūsų visų butą, kuriame mes gyvenam. Na, kartais būnam.
- Piktas?
- Jis pyko ant visko.. Raminau jį. Dabar jūs vienas kitam tikrai labai reikalingi..- nuoširdūs žodžiai.. Skambantys iš jo lūpų.- jis tiesiog valandai užsidarė savo kambarį. Ir neįsileido nieko. Nei manęs, nei Liam.
- Jūs visi apie tai žinot?!- ką tik susinervinau dar labiau negu buvau prieš tai.
- Juk mes visi savi? Ar ne?
- Visi savi.. Bet man gėda.- nusisukau nuo jo ir pažvelgiau pro langą. Ir vėl lijo. Medžiai lingavo.. Ah, nuo šiol tai tinkamiausias oras man.
- Dėl to, kas nutiko nesi kalta.- ramiai kalbėjo.- tu dėl to esi visiškai nekalta..
Nuleidau galvą. Stipriai užmerkiau akis ir vėl atsimerkiau. Stengiausi nebeverkt.. Pasirodyt bent kiek stipresnė, nors tai turbūt dabar yra pats sunkiausias dalykas.
- Bet aš nesuprantu.. Kodėl būtent aš? Kodėl?- dūsaudama tariau.. Tiksliau gal net pusiau klausinėjau.- kodėl būtinai man.. Kodėl būtinai prieš kelionę į Lietuvą.. Kodėl.. Aš..
- Nagi, eikš,- prisėdo dar arčiau manęs ir ruošėsi apkabint,- ar galiu tave apkabinti?
Aš pati priartėjau prie jo ir stipriai įsikabinau. Mane užplūdo ta prakeikta silpnybės akimirka.. Kai tiesiog norisi būti kieno nors apkabintai.. Aš tiesiog paslėpiau savo veidą jame. Harry‘je. Aš ir vėl pradėjau verkti.. Toje jo maikutės vietoje, kur buvo atremta mano galva.. Ir toje vietoje, kurioje tiesiog „buvo mano akys“ buvo šlapia. Nuo ašarų. Bet jis glostė mano galvą. Girdėjau, kaip beprotiškai greitai daužėsi jo širdis.
- Nagi, neverk,- jis manęs nebeglostė, jis tiesiog mane apkabino. Stipriai, taip pat stipriai kaip ir aš jį. 
- Aš negaliu.. Tai per daug sunku man..- kūkčiodama stengiausi kiekvieną žodį ištarti kuo aiškiau.
- Tau reikia prasiblaškyti..- tyliai ištarė.
- Aš nenoriu šiandien eiti kur nors iš namų..
- Bet juk tavo mama pamanys, kad tau kažkas nutiko..
- Pasakysiu, kad negera ir tiek.. Tik prašau, bent jau kol neatvyks Zayn nepalik manęs.. Pabūk su manimi,- pati niekada nebūčiau pagalvojus, kad jo to paprašysiu.
- Aš galėčiau niekada nepalikti tavęs, visada būti su tavimi..
- Prašau.. Nepradėk.. 
Jis nieko nepasakė. Gal susigėdo, o gal šiaip.. Jis tiesiog po mano žodžių „Prašau, nepradėk“ nutilo.. Sėdėjo užsimerkęs, apie kažką galvojo. Galiausiai po kelių minučių jis pradėjo kalbėtis su manimi.. Stengėsi pralinksminti ir nutolti nuo to, kas buvo vakar. Bet mačiau, kad visą tą laiką kol jis buvo su manimi, jis sėdėjo kiek susikrimtęs.. Liūdnas... Labai liūdnas. Jo akys buvo paslaptingos, o jis po kelių minučių tylos kalbėjo atsargiai. Lyg nenorėdamas man priminti to, dėl ko ištisas valandas verkiu ir nesugebu sustoti.. Ko nesugebu pamiršti ir apie ką nesugebu nustoti kalbėti. Nes tas suknistas vaizdas tiesiog nedingsta iš mano galvos. Tas jausmas, kai tu nori kažką daryti, bėgti, rėkti, šaukti, galų gale trankytis, bet neturi tam jėgų. Tiesiog turi jėgų smukti ant žemės, nejudėti.. Užmigti ir gal net nepabusti.
- Nagi, tu ir vėl verki,- savo švelniais delnais iš abiejų šonų pakėlė mano nuleistą galvą.
- Aš tiesiog.. Užsimasčiau.. Aš..
- Nebeverk, man sunku į tave žiūrėti. Prašau.- maldaujamai ištarė.
- Lyg tai būtų įmanoma..
- Nagi.. Tu stipri. Tu gali,- stengėsi padrąsinti ir nesivaržydamas apkabino mane.
- Negaliu... Negaliu,- įsikabinau į jo nugarą nagais. Vėl pasislėpiau jame.. Harry‘je.
- Gali.. Aš žinau, kad gali.. Tu nesi silpna. Tu esi stipri ir tai akivaizdu,- drąsino mane.- be to, žinok, kad aš visada su tavimi ir visada tau padėsiu.. Visada palaikysiu ir ypač šiuo momentu būsiu su tavimi.. Tu man esi labai svarbi..
- Pažadi?- pakėliau savo akis į jo.
- Pažadu. Kad tik tau būtų geriau.. Kad tik tu jaustumeis saugesnė..- nusišypsojo.
Aš per ašaras, kurios temdė mano akis nusišypsojau. Vaizdas buvo kraupus, bet Harry manęs nepasibaidė.. Na, vien dėl šios minties galvoje šyptelėjau.
- Kad ir kas nutiktų, žinok, kad aš myliu tave.. Jei tau bus geriau – kaip draugę,- nuoširdžiai nusišypsojo.
- Harry..- atsidusau,- ačiū tau. Aš tave irgi myliu.
Jo akys nušvito.
- Tik kaip geriausią draugą.
Jos nebešvytėjo. Jis tik nusišypsojo. Vėl mane apkabino. Pabučiavo į kaktą.
- Nesvarbu, myli tu mane kaip draugą ar ne.. Svarbiausia, kad bent myli,- švelniai ištarė ir šyptelėjo.

(Naujai daliai mažiausiai 30 like ir 30 komentarų :) )