40 DALIS

- Mama, aš jau lekiu!- greitai pačiupusi savo megztinį nuo sofos atsisveikinau.

- Tikiuosi, kad šiandien grįši?- pasklido švelnus mamos balsas iš svetainės.

- Grįšiu.. Grįšiu. Gal naktį, gal vėliau, bet grįšiu,- kuo ramiausiai ištariau ir išėjau pro duris.

Lauke laukiau pasirodančio Zayn. Na, jis žadėjo, kad vos po kelių minučių lauks manęs lauke, todėl pamaniau, kad galbūt geriau jau aš palauksiu jo lauke. Bet kaip ir įprastai, ilgai neteko laukti, nes jis vos po minutės privažiavo. Aš neskubėdama žingsniavau prie jo mašinos. Atidariau dureles ir įsėdau. Zayn pažvelgė į mane, ir greit priartėjęs, pakštelėjo į lūpas.

- Labas,- užvedė mašiną.

- Labas,- kalbėjau paslaptingai. Net nežinau kodėl paslaptingai.

- Nagi, kodėl nepriėjai šiandien prie manęs, kai buvai parduotuvėje su mama?- pagaliau pradėjo važiuoti.- Pamaniau, kad galbūt net dėl ko nors pyksti..

- Aš? Pykstu?- šyptelėjau,- neturiu dėl ko. Tiesiog nenorėjau sujaukt to momento, kai su Hazza nuoširdžiai dėl kažko juokėtės.

- Ai, tu dėl to.. Na..

- Tik nebandyk aiškintis,- ramiai ištariau,- juk tau nebūtina pykti ant jo dėl to, kad jis mane myli. Aš.. Aš jam nenoriu suteikti jokių vilčių,- dar kartą nusišypsojau,- tiesiog noriu, kad jis būtų mano vienas iš geresnių draugų.

- Jis toks ir yra, ar ne?- dairėsi.

- Taip,- šyptelėjau,- kaip sekėsi koncertas?- stengiausi pakeisti temą.

- Na, toks ten jau ir koncertas,- išsišiepė,- atlikom „what makes you beautiful“ ir „one thing“ dainas. Bet manau, kad vis tiek viskas pavyko labai gerai, nors tiesą sakant man buvo kiek nejauku.. Na, jaudinausi.

- Taip ir maniau, kad viskas pavyks puikiai,- neslėpiau šypsenos,- be to, Harry ką nors užsiminė apie mane? Na.. Ar šiaip,- nenustygau vietoje to jo nepaklausus.

- Lyg ir ne. Tik jis paklausė manęs, ar tu pyksti ant jo.- rimtai ištarė.

- Ir.. Ką tu atsakei?

- Atsakiau, jog nežinau. Nes iš ties nežinau ar tu pyksti ant jo ar ne.

Šyptelėjau. Dar šiek tiek pasikalbėjom, bet tai nebuvo susiję nei su Hazza nei su dar kuo nors.. Kol pagaliau pasiekėm man iš ties aktualią ir be galo svarbią temą.. Mūsų kelionę. MŪSŲ.

- Jau poryt..

- Hm?- jis jaučiu, kad net pamiršo apie ją.

- Na, į Lietuvą.. Kelionė,- nusišypsojau.

- Ai taip.. Tu apie tai,- žvelgė į tolimą kelią,- jau poryt.. 

- Ar man atrodo, ar tu kažkoks be nuotaikos?

- Turbūt atrodo.. Ne, tiesiog suerzino vienas dalykas,- rimtai ištarė ir pristabdė mašiną. Šviesoforai.

- Kas nutiko?- žvelgiau į gatvę, taip pat į šaligatviuose vaikštančius žmones.

- Bijau, kad mum daugiau nei 5 dienas Lietuvoje pabūt neišeis.

- Kodėl?- mano širdis ėmė velniškai daužytis.

- Nes Paul mum visiems šiandien pranešė, kad po savaitės mes skrisim į Jungtines Amerikos Valstijas.. Koncertuoti.

Nieko neištariau. Tiesiog ką tik suvokiau, kad jis nebus Lietuvoje tada, kai aš laikysiu egzaminus. Jau žinau datą, kada man reikės atvykti.. O tai reiškia, kad vėliau aš liksiu viena.

- Negi taip nuliūdai?- atsisuko ir pasistengė nusišypsoti.

- Šiek tiek..

- Nagi, aš dar pasikalbėsiu su juo, paklausiu.. Pasistengsiu gauti daugiau informacijos.. Gerai?- stengėsi mane paguosti,- tik neliūdėk.

- Na.. Jei jau taip sakai. Pasitikiu tavimi,- šyptelėjau ir pažvelgiau į jį gal kiek liūdnu žvilgsniu.

Mes dar gerą pusvalandį arba net daugiau važiavom. Nežinau kur, bet man tai ir nerūpėjo, nes man tiesiog svarbiausia buvo būti su juo. Kol vykom, telefonu bendravau su Amanda, kuri ruošėsi pirmadieniui į mokyklą ir su Ema, kuri darė lygiai tą patį. Taip pat pasakojau jam, ką šiandien veikiau.. Ką gavau nuo Amandos. Ah, kaip gera, kad turiu žmogų, kuriam galiu išsipasakot.

Mašina sustojo. Mes išlipom. Pirmiausia, tai nuėjom į kavinę, užkąsti. Na, tiksliau jis mane ten nusitempė, nes kaip jis teigė – „TAU REIKIA PAVALGYT“. Tai iš ties mane prajuokino ir leido atitrūkti nuo kasdienybės. Taipogi dar apie daug ką pasikalbėjom.. Keista, bet šį kartą nuėjom į per daug pilną žmonių kavinę, todėl gan dažnai mačiau nutaisytus fotoaparatų objektyvus į mus. Arba tiesiog žmonės sėdintys kavinėje į mus kėsinosi telefonais.

- Man tai nepatinka,- nuleidau galvą, kad nuotraukose būčiau „neatpažinta“.

Jis nesulaikė juoko ir nusijuokė. Nors man tai buvo iš ties nejuokinga.

- Teks priprasti, kol būsi su manimi.. Tai bent jau man yra kasdienybė.. Nors kartais pavyksta apsilankyti mieste ir nenufotografuotam.

- Ohh..- susigėdau, nes nesugebu atlaikyti net keletos nuotraukų. Jau zirziu.

Jis nusijuokė. Suvalgė paskutiniuosius kąsnius.. Gavo sąskaitą ir sumokėjo. Šiaip aš priešinausi, norėjau susimokėt pati, nes man nepatinka, kai už mane moka kiti.. Bet Zayn nebūtų Zayn – net nesileido šia tema į kalbas.

Mes išėjom į lauką, nuvažiavom toliau. Net nežinau kur jis ir vėl mane vežėsi, bet tai manęs ir nedomino.. Po pusvalandžio atvažiavom prie kažkokios parduotuves, prie kurios buvo kioskelis ir kažkoks klubas iš kurio sklido garsi muzika.. 

- Ką mes čia pirksim?- kiek su nuostaba balse ištariau.

- Na, man apsidaryti vertėtų...- kalbėjo su užuominomis.- eime?

Būtent po jo žodžių „eime“ išgirdau skambantį telefoną. Mano. 

- Aš ateisiu vėliau, gerai? Man skambina..- pažvelgiau į telefono ekraną,- nepažįstamas numeris.

Jis linktelėjo  ir nuėjo į parduotuvę, kuri buvo už maždaug 200 metrų nuo ten kur stovėjau aš. Nuėjau kiek atokiau ir nestipriai paspaudžiau ekrane funkciją „atsiliepti“.

- Alio?

- Čia aš, Amanda,- nusijuokė,- vėl iš kito numerio.

- Tu mane gąsdini..- nusijuokiau ir pradėjau dairytis.- Kas nutiko? Na, kad skambini taip vėlai..

- Na tiesiog pamaniau, kad gal nieko neveiki..

- Aš tau sakiau.. Kad vakare susitiksiu su Zayn.- nusijuokiau ir pamačiau netoliese einantį vaikiną.. Galvą užmaskavusį su kapišonu. Ėjo gan paslaptingai, lyg bijodamas pašalinių žvilgsnių. Nuėjau į kiek atokesnę vietą, nes nenorėjau užkliudyt jo. Jis atrodė kiek išgėręs, todėl vien dėl to man pasidarė kiek negera, širdis ėmė daužytis. Bet stovėjau kiek nuošaliau todėl stengiausi į jį nekreipti dėmesio.

- Ei, Renalda, girdi mane?- rėkė į telefoną.

- Aš girdžiuuu, tiesiog užsižiū..

Pajutau, kaip kažkas man uždengė burną, kad negalėčiau kalbėti. Iš to netikėtumo numečiau savo iPhone kurį gavau visai neseniai ant žemės ir jaučiau, kaip mane nutempė už kampo. Kur nebuvo nieko. Jokios šviesos. Tik aš ir jis. Tas pats vaikinas kurio išsigandau, kai jo dar nebuvo šalia manęs. Kai jis tik paslaptingai žvelgė į mane ir kai paslaptingai stengėsi priartėti. Norėjau pradėti rėkti, bet negalėjau. Neturėjau galimybės. Jis vis dar laikė uždengęs mano burną. Girdėjau keistą, piktdžiugišką jo juoką. Mano akyse pradėjo kauptis ašaros. Jis staigiai atitraukė ranką. Galėjau pradėti žiotis ir rėkti, bet kažkas man neleido. Aš lyg apsvaigau. Nežinau nuo ko. Iš to paslaptingo, duslaus ir lyg ir nepažįstamo juoko, kuris tyliai skambėjo mano ausyse supratau, jog mano spėjimai, jog jis neblaivus pasitvirtino. Bet aš vis dar tiesiog bandžiau priešintis, bet buvau per silpna tam. Jis vis dar juokėsi. Ne iš gerosios pusės. Kelis kart perbraukė savo vėsiais ir bent jau man šiurkščiais pirštais per mano veido odą, tada kaklo. Jis laikė prirėmęs mane, net neleido pajudėti. Man sukosi galva, jaučiausi iš ties blogai.. Neįsivaizdavau ką daryti. Pradėjau jausti, kaip jis ėmė glamonėti mano kaklą. Kaip jis vis dar savo pirštais braukė per mano plaukus, kaip jis alsavo. Galiausiai jam to pasidarė maža. Jis pradėjo plėšyt mano rūbus. Pirmiausia nuplėšė megztinį. Na, jis buvo plonas. Bet jį nuplėšė, numetė į šoną. Tuomet išgirdau šaižų, medžiagos plyšimo garsą. Jis perplėšė mano palaidinę.

- Prašau.. Baik,- vos pavyko ištarti.- Zayn, grįšk, prašau.. Prašau.. Padėk man..- galvoje klykiau, o realiai vos sugebėjau ištarti žodį. Man buvo sunku. Gerklėje buvo susikaupęs lyg koks gumulas, kuris vos leido man prakalbėti.

Jam buvo nė motais. Jis toliau lyg mėgavosi manimi. Aš stengiausi šaukti.. Nors decibalais, tai nebuvo garsiai.. Jis savo bjauriais delnais braukė per mano pečius, tuo pačiu lyg ir laikydamas mane, kad nesmukčiau ant žemės.

- Zayn!!!!- pasistengiau surėkt. Man pavyko. Ne taip garsiai, kaip tikėjausi, bet girdimai.

- Tylėk, kale,- prikimusiu balsu ištarė. Pajaučiau.. Kažką skausmingo. 

* * *

Nuo čia pasileiskit http://www.youtube.com/watch?v=MG8HScwiafg ir skaitykit toliau

- Ei,- išgirdau lyg tik ką verkusį balsą.- pabusk,- jis švelniai tapšnojo man per skruostus.

- Zayn..- pramerkiau akis. Man vis dar liejosi.

- Ačiū dievui tau viskas gerai,- kupinas liūdesio ištarė ir priglaudė mane.

- Prašau, daugiau nepalik manęs.. Vienos.. nepalik,- maldavau jo ir nepajaučiau, kaip iš mano akių lyg kristalai ėmė byrėti ašaros.

- Kaip tai buvo įmanoma..- laikydamas mane glėbyje valė mano skruostais krentančias ašaras,- aš parduotuvėje buvau vos 20 minučių.. Bet tu neatėjai..

- Aš.. Aš..- kūkčiojau.

- Ššš,- nutildė mane ir vis dar laikė stipriai prispaudęs mane prie savo šilto kūno.

- Tai buvo siaubinga,- įsikabinau į jį.

- Aš.. Aš jį nudėsiu.

- Zayn.. Prašau saugok mane.- verkiau. Verkiau ir dar kartą verkiau.

- Aš niekada tavęs nebepaliksiu.. Niekada.. Aš prisiekiu.

Jis stipriai mane apkabino. Pabučiavo į kaktą. Verkė kartu su manimi. Iš jo nuostabių akių krito ašaros. Buvo dvidešimt trečia valanda ir penkiolika minučių. Praėjo dar penkios. Mes sėdėjom toje pačioje vietoje. Jis vis dar stipriai mane laikė. Nepaleido. Jis vis dar alsavo. Jis vis dar negalėjo patikėti. Negalėjo patikėti, kad jis mane paliko vieną pasikalbėti telefonu, nes man skambino draugė.. O visa tai baigėsi taip.. Baisiai ir netikėtai. Aš niekada neatkreipdavau per daug dėmesio į tas merginas, kurioms tai nutiko.. O dabar aš esu viena iš jų.

- Kaip tu mane radai?- drebančiu balsu ištariau.

- Tavo telefonas.. Jis gulėjo. Ant žemės. Tuomet pamačiau, kad tas avigalvis išbėgo iš už sienos. Jis bėgo greitai. Labai greitai. Net neatsigręždamas atgal. Ir tuomet nuėjau ten. Su telefonu pasišviečiau ir radau tave. Gulinčią. Nereaguojančią. Pačiupau tave ir iš karto bandžiau sušildyt.. Apsaugot ir pasakyti, kad tau viskas gerai, tu su manimi..

- Man nebegerai..- sukūkčiojau.- man niekada nebebus gerai..

Jis priglaudė savo galvą prie manosios. Ir sukūkčiojo. 

- Aš jį surasiu..

- Neieškok jo. Tik būk šalia manęs. Saugok mane. Nepaleisk.. Maldauju,- žvairavau į jį.

- Kodėl.. Kodėl tai nutiko būtent tau..!! BŪTENT ŠĮ VAKARĄ,- vos ne rėkdamas ištarė. Jis pyko ant visų dėl viso.

Po kelių minučių tylos jis padėjo man atsistoti. Surado mano drabužius iš kurių dar buvo kažkas likę.. Jis man padėjo apsirengti.. Ir po visko – aš ėjau jį apsikabinusi, jis mane. Keliu, kuris man priminė tai, kas įvyko įėjom į vietą, kur aš kalbėjau telefonu. Tą telefoną, kuris prieš gal daugiau nei pusvalandį krito šioje vietoje.. Radau jį čia pat. Nė nepajudintą. Jį pasiėmiau su savimi. Ėjau verkdama. Pradėjo lyti. Dangus verkė kartu. Ir po kelių minučių mes su Zayn tiesiog išnykom rūke. Rūke.. Išnykome iš tos prakeiktos vietos.. Kuri man nuo šiol sukels per daug blogų prisiminimų.

(Naujai daliai.. ohh, 30 like ir komentarų.. kuo daugiau.. Ar kas nors tikėjosi to, kas šioje dalyje?)