34 DALIS

Pajaučiau, kai perskaičius šiuos žodžius mano širdis krūtinėje pradėjo daužytis lyg prieš patį baisiausią įvykį. Jis paslapčia įėjo į namus, padėjo voką ir išėjo? Nieko nesakęs? Nieko nelaukdama pastvėriau laišką ir užlipau į savo kambarį kuris dvelkė šiluma.. Ir kuriame jau nebuvo taip šviesu.. Prietema. Man taip patinka.

Įsitaisiau į minkštą fotelį ir iš voko vidaus ištraukiau popieriaus lapą.. Kurį atlenkusi supratau, kad tai laiškas.. Laiškas nuo Zayn. Atsidusau ir stengiausi kuo įdėmiau įsiskaityt į kiekvieną, jo ranka parašytą žodį.. O tie žodžiai buvo iš ties labai gražūs.. Ir kartu kai kurie net verčiantys nerimauti.

„ Mažute,

manau, kad tu pamanei, kad tarp mūsų kas nors nutiko tau nieko nežinant.. Nes visą dieną tau nieko neparašiau.. Nes negalėjau tau parašyti. Iš ties manau, kad tai tave prajuokins, bet sugebėjau pamesti savo telefoną. Bet vis vien, šis laiškas ne apie tai. Šiandien apmąsčiau viską. Pamąsčiau apie savo gyvenimą, koks jis buvo prieš tau pasirodant, ir koks jis yra dabar.“

Vėl atsidusau. Įveikiau 1/4 laiško. Tie žodžiai „ pamąsčiau apie savo gyvenimą, koks jis buvo prieš tau pasirodant, ir koks jis yra dabar“ perėjo man per kūną. Pasijaučiau kiek nejaukiai.. Nes į galvą šovė kvaila mintis, kad galbūt su savo pasirodymu sujaukiau jo tobulą gyvenimą. Tačiau įkvėpusi oro ir jį iškvėpusi skaičiau antrąją laiško dalį.

„Ir iš tiesų jis labai pasikeitė. Niekada nemaniau, kad patirsiu tai ką patyriau su tavimi. Nuo pat tos dienos kai pirmą kartą pamačiau tave oro uoste.. Negalėjau pamiršt. Negalėjau pamiršti tos akimirkos, kai pamačiau tave verkiančią ir stengiausi paguosti.. Kai pirmą kartą su tavimi pasikalbėjau. Tai buvo kažkas nepaprasto, tobulo, neužmirštamo. Tą pirmąjį vakarą, aš gulėjau ir visą valandą mąsčiau apie tave. Nors net nežinojau kas tu.. Apskritai, apie tave nežinojau nieko. Težinojau tai, kad tu mergina iš oro uosto. Ir žinai nemaniau, kad tai pavirs meile tau. Nemaniau, kad mes būsim kartu ir per tokį trumpą laiką patirsim tikrai daug.. Ačiū tau už viską, brangioji!“

Vėl atsidusau. Įveikiau 2/4 laiško. Teliko 2 dalys.. Bet ši, dar nėra tokia ilga kaip paskutinioji... Paskutinioji yra pati ilgiausia viso laiško dalis.. Kuri jaučiu mane pravirkdys.. Niekada nesu gavusi tokio laiško.. SU tokiais nuoširdžiais ir labai gražiais žodžiais.. Ir po galais, jie tikrai skirti man?! Pažvelgiau į telefoną. Laikrodis rodė jau aštuntą vakaro. Trečią kartą atsidusau ir toliau skaičiau laišką. Prieš paskutinę, ilgiausią jo dalį.

„ Ir dar žinai.. Norėčiau padėkot gyvenimui, nors tai skamba kvailai. Jis mus suvedė. Netikėtai. Nemaniau, kad tai nutiks.. Kad kiekvieną naktį galvosiu apie tave ir norėsiu, kad būtum šalia.. Kad niekur nedingtum ir kad visada būtum su manimi. Kad visada mane palaikytum. Kad visada aš galėčiau tave palaikyti, patarti.. Sunkią akimirką stengtis nuraminti ir stipriai apkabinti. Nemaniau, kad tu taip pakeisi gyvenimą.. Mano gyvenimą. Norėčiau, kad jis niekada nesibaigtų, nes su tavimi jaučiuosi lyg paukštis.. Laisvas.. Galintis atsiplėšti nuo žemės.. Galintis skirsti, sklandyti dangumi.. Beribiu dangumi..

Tiesiog ačiū tau! Jei ne tu.. Būčiau vienas. Visiškai vienas. Neturėčiau antrosios pusės.. 

Tu įsivaizduok, šiandien bandžiau įsivaizduoti mano gyvenimą be tavęs.. Sunkiai įsivaizduoju, kas būtų buvę toliau. Tiksliau visiškai neįsivaizduoju.. Nes kiekviename mano gyvenimo žingsnyje, svarbiame įvykyje matau tave. Tu visada ir visur esi su manimi. O man vienam būtų tikrai sunku.. Kai šalia tavęs nėra žmogaus, kuris visada tave supranta.. Manau žinai tą jausmą, kurį aš jaučiau ištisus metus.. Kai negali surasti tau artimos sielos.. Bet dažniausiai gražiausi dalykai nutinka tada, kai nesitiki. Ir aš daugiau nebesitikėjau.. Ir atradau tave. Merginą, kuri mano gyvenimą padarė milijonus kartų geresnį, kuri dovanoja man savo laiką. Su kuria jaučiuosi laimingas.

Manau, kad priedas voke tavęs nenustebino.. Nes visgi MES apie tai jau kalbėjomės. Du bilietai į Lietuvą – man ir tau. Tikiuosi, tu nieko prieš? Manau, kad ta savaitė ar net truputį daugiau nei savaitė bus nuostabiausias laikas mano gyvenime. Myliu tave..

Tavo berniukas – Zayn.“

Šie žodžiai.. Šie žodžiai..

Skaitydama negalėjau sustoti.. Laišką prispaudžiau prie širdies.. Užsimerkiau. Išriedėjo kelios ašaros. Nusišypsojau. Atsimerkiau. Nežinau kas man pasidarė, bet iš voko ištraukusi tuos du bilietus ir pamačiusi mano ir Zayn vardus bei pavardes.. Kažkodėl pasijaučiau, kad su jis su manimi bus visą mano gyvenimą. Nežinau kiek laiko tai truks.. Bet tikiuosi amžinybę.

Prasėdėjusi ramiai pusę valandos fotelyje pakilau nuo jo. Nuėjau, palindau po lediniu dušu.. Buvo pusė dešimt.. Išsimaudžiau. Šaltas dušas.. Kuris greitai tapo šiltu.. Ir galiausiai pajaučiau po kojomis grindis.. Įlindau į naktinius, išsidžiovinau savo plaukus ir nulipusi į apačią atsisveikinau su mama.. Palinkėjau jai labos nakties, tėčiui taip pat. Dar iš šaldytuvo greitai pastvėriau sulčių.. Kurias ramiai išgėriau virtuvėje ir tada.. Nuėjau į kambarį. Po kelių minučių jau gulėjau šiltoje lovoje, apsikamšiusi iš visų pusių. Buvo gera.. Ir miegas mane suėmė.. Sakyčiau per kelias sekundes.

 * * * 

23:50. Būtent tokį laiką rodė mano laikrodis iPhone ekrane. Bet aš pabudau ne šiaip sau. Kažkas, kaip nesveikas man skambinėjo ištisas dešimt minučių kol galiausiai mane pažadino. Vėl užmerkusi akis, nes tamsoje negaliu pakęsti šviesos, rankomis apčiuopiau telefoną, kurį numečiau ant antklodės. Pramerkusi vieną akį pamačiau nepažįstamą numerį. „Na ką, teks atsiliepti“ – žodžiai, šovę man į galvą.

- Klausau?- kiek prikimusiu balsu suniurzgėjau.

- Spėju, kad miegojai..- anapus telefono išgirdau.. vėjavaikišką balselį.

- Tu visiškai teisus..- nusižiovavau.

- Radai laišką?-maloniai pasiteiravo.

- Radau,- ramiai ištariau.- pala, čia tu Zayn?

- Aš,- nusijuokė.- gal galėtum išlįst į lauką? Trumpam.

- Dabar? Tokiu metu?- tiesą sakant toks jo klausimas mane kiek sukrėtė.

- Dabar. Negi bijai?

- Tuoj, einu ką nors apsirengti.

Baigiau pokalbį ir pašokau iš lovos. Įlindusi į spintą joje atradau džinsus, į kuriuos greitai įlindau ir šiltą megztinį.. Nes atrodė, kad už lango iš tiesų vėsu. Susiruošiau per tris minutes.. Ką jis sugalvojo? Prieš pat 12? Nors mane šis klausimas žudė ir žinojau, kad nenuėjusi į lauką atsakymo nesužinosiu.. Aš vis tiek juo pasitikėjau.. Nors bijojau nepažadinti tėvų.

Tyliai atidariau duris ir išėjau į vėsumą.. Nuėjusi truputį už namo pamačiau Zayn. Jis šypsojosi.. Ir laukė manęs. Bet pamatęs mane, greitai priėjo, pakėlė mane nuo žemės, laikė ant rankų ir saldžiai pabučiavo. Kelis kartus.. Aš jį apsivijau rankomis aplink kaklą ir dar kartą jį pabučiavau.. Buvo telikusios vos kelios minutės iki vidurnakčio. Ir man buvo nė motais, kad jis mane pažadino.. Nes nuostabu, kad vaikinas, kurį myli nepatingi, ir prieš dvyliktą valandą stovi prie tavo namų. Zayn mane atsargiai ir rūpestingai nuleido ant žemės, savo ranka švelniai priartėjo prie manosios ir laikė ją. Jis nieko nesakė, tik vedė mane į tamsą, į nežinią.. Nežinojau, kur einu, bet žinojau, kad tai mano kieme, todėl dėl to man buvo tikrai visiškai ramu.. Galiausiai žinau ir esu įsitikinusi, kad Zayn man nepadarytų nieko blogo.. Nes jis mane myli, o aš myliu jį. 

Minutė iki vidurnakčio. Mes stovėjom ant žemės ir žvelgėm į dangų. Į žvaigždes.. Kurios buvo išsidėsčiusios visos šalia viena kitos. Keista, kad dabar taip žvaigždėta. Bet buvo gera žvelgti į dangaus skliautą.. Kartu su Zayn. Mes tiesiog grožėjomės dangumi. Kol pagaliau toje pačioje beribėje tamsoje Zayn išsitraukė telefoną, pažvelgė į laikrodį. Kažkur netoli mano namo, arba tiksliau ne netoli, o visai šalia.. Pradėjo šaudyti fejerverkai. Dangus tapo dar nuostabesnis, nei buvo. Zayn atsisuko į mane. Pažvelgė į dangų, tada ir vėl į mane. Aš šypsojausi, bet tiesą sakant net nesupratau, kas dedasi. Tiesiog išgirdau, kaip jis pradėjo kažką niūniuoti.. Ir galiausiai pradėjo šaukti 

- AŠ JĄ MYLIU!- žodžiai.. kuriuos buvo galima girdėti už kilometro.. Švelnus Zayn balsas.. kurį visada atpažįstu.

- Šššš,- tildžiau jį,- pažadinsi mano tėvus,- nusišypsojau.

Jis ir vėl pažvelgė į dangų, kuris jam buvo lyg koks vedlys.. Tuomet vėl kažką suniūniavo. Stipriai mane apkabino, bučiavo.

- Jau sakiau, bet tu pakeitei mano gyvenimą,- pabučiavo,- be galo tave myliu, mažute,- dar kartą pabučiavo.

Aš nuleidau galvą, nes buvau per daug sujaudinta. Negalėjau kalbėti. Tiesiog dar stipriau apkabinau Zayn, jį pabučiavau, o tada nejučiomis sugebėjau ištarti kelis žodžius skirtus jam:

- O tu pakeitei mano gyvenimą į pačią geriausią pusę, kokia tik yra.. Nes niekada nemaniau, kad kada nors gyvenime galėsiu būti tokia laiminga. Bet tu mane tokią pavertei. Aš labai tave myliu. Labiau, net už savo menką gyvenimą.. Jis mano meilei tau niekada neprilygs.

Mūsų lūpos ir vėl prisilietė. Tik šį kartą, jau ilgam.

(Naujai daliai kiek galit daugiau.. Mažiausiai 20 like ir 20 komentarų..)