32 DALIS

Pajaučiau, kaip nutirpo mano kojos po tų Zayn žodžių...“ Tu taipogi“. Ką jis turėjo galvoje? Kaip visas tas trikampis mane KNISA!!

- Ką turi galvoje sakydamas, kad aš taipogi?

- Tu irgi esi jam viena iš svarbiausių asmenų žemėje.

- Ką tu.. Nusišneki?- kiek nejaukiai pasijaučiau.

- Jis tau nieko apie tai nesakė?

- Apie ką???- pakankamai garsiai surikau,- jis su manim apie jokius dalykus kuriuos tu nuo manęs slepi nesikalbėjo.

- Tuomet kai jis pats su tavimi pasikalbės apie tai.. Ir sužinosi,- kuo mieliau nusišypsojo.

- Aš noriu viską žinoti tučtuojau! Dabar pat ir čia pat. 

- Aš negaliu tau to sakyti. Labiau atkreipk dėmesį į jo elgesį, į jo.. Bendravimą su tavimi. Tuomet turėtum suprasti. 

- Susitaikyk su juo,- pasakiau ne į temą.

Jis nieko neatsakė. Aš išsitraukiu iš kišenės telefoną ir paskambinau Hazzai. Nuėjusi kiek atokiau nuo Zayn.. Pagaliau pradėjau kalbėtis su Harry. O jis atrodė kiek sunerimęs.

- Kas nutiko? Kodėl pirmai taip greita išlėkei?

- Nieko svarbaus,- maloniai atsakė,- kaip tu? Ką veiki?

- Ašš.. Gerai,- pritildžiau toną,- o kaip tu? Ar kiek lengviau po mūsų pokalbio?

- Kažkiek lengviau, nes pagaliau kažkam išsipasakojau.. O buvo sunku ir vėl viską nešioti savyje. Negalėjau niekam išsipasakot, nes buvo gal net kiek nejauku..

- Oh,- atsidusau,- ei, gal norėtum.. Susitikt?- spontaniškai ištariau.

- Vėl?- kiek nustebo,- sakyk, vietą ir laiką, būsiu.

Nustebau, kad jis neatsisakė.. Nors galbūt jam kas nors vėl nutiko.. Ir jis nori išsipasakot, kaip prieš keletą valandų.

- Atvyk prie Nandos.. Aš dabar ten. 

- Greit būsiu,- išgirdau jo nuoširdų balsą.

- Lauksiu.

Greitai baigiau pokalbį.. Ir nusitempiau Zayn į Nandos. Na, jeigu jūs berniukai, nedrįstat taikytis patys, be mano pagalbos, tuomet aš jus sutaikysiu!

* * * 

- Zayn, eime į Nandos. Noriu valgyt,- tampiau jį už rankovės.

- Kodėl būtinai į Nandos?- kiek nusistebėjo.

- Ten skanu,- meiliai žvelgiau į jį ir bandžiau palenkt į mano pusę,- be to, Nandos visai čia pat.. Niekur toli nereikės eiti.

- Naa..- nutilo,- gerai,- pagaliau nusišypsojo,- jeigu tu jau taip nori.

Aš greitai jį nusivedžiau paskui mane, nes nenorėjau, kad kol mes nueisim į Nandos, Hazza atvyks greičiau. Dar kartą pažvelgusi į telefono ekraną ten vėl išvydau žinutę nuo Harry – „ po penkių minučių būsiu. Lauk manęs lauke.“ Būtent po šios žinutės.. Vikriai įlėkiau pro duris, prisėdau prie stalelio ir užsisakiau maisto. Na, Zayn žinoma padarė tą patį.. Ir mes laukėm. Pažvelgiau į laikrodį. Jau praėjo penkios minutės. Telefone žinutė – „kur tu? Aš laukiu tavęs lauke“. Kiek sutrikau, bet stengiausi nepasimesti.. Ramiai pakilau nuo kėdės, apsižvalgiau ir per langą pamačiau prie durų stovintį pažįstamą asmenį.

- Zayn, aš einu į tualetą, gerai?- velniškai greitai sumurmėjau.

- Gerai.. Tik neužtruk. Man nejauku būti vienam.. Prieis koks pulkas fanių,- pafantazavo.

Linktelėjau bei tuo pačiu mirktelėjau ir nuėjau link tualeto.. Bet kai Zayn manęs nematė nuėjau link durų ir išėjau. Prie jų stovėjo Hazza, kuris kaip ir įprastai.. Tik pirmą kartą būdamas prie manęs taisėsi plaukus, nes piktasis vėjas juos sudarkė.

- O sveika,- draugiškai apkabino.

- Labas,- nusišypsojau,- eime vidun?

- Ei, kur tu taip skubi? Tu ir  vėl viena?

- Prašau, eime,- paėmiau jį už rankos ir lyg šuniuką vedžiausi paskui save.

Jis leidosi. Stipriai suspaudė mano ranką.. Ir ėjo paskui mane, tačiau eidamas klausinėjo kelių pagrindinių klausimų – „Kodėl taip skubi? Kas yra?“. Norėjosi jam pasakyti, kad palauk, viskas bus gerai, jūs su Zayn ir vėl būsit vieni geriausių draugų.. Bet negalėjau išsiduot. Įėjus vidun ir laikydama Harry už rankos akimis bandžiau atrasti mano ir Zayn stalelį, kadangi prieš išeidama nesugebėjau jo įsiminti. Ir štai mano akys užkliuvo už nežemiško grožio asmens, kuris sėdėjo prie stalelio. Rankose laikė savo išmanųjį „iPhone“.. Jaučiau, kad mano kišenėje vibravo telefonas. Savaime suprantama, man skambino Zayn, todėl dar greičiau tempiausi Harold‘ą paskui save kaip šuniuką.. Kol galiausiai ta akimirka, kai mano, Zayn ir Hazzos aky susidūrė tarpusavyje. 

- Tai sakei eini į tualetą..- piktokai išrėžė juodaplaukis gražuolis.

- Prašau, nepyk..- stengiausi kuo atsargiau su juo kalbėti.

- Taip ir maniau, kad man meluoji.- nuleido galvą.- Už ką?

- Zayn aš tik noriu, kad jūs susitaikytumėte..

- Ei, aš nieko nežinojau,- iškėlė rankas,- nekaltink manęs.

- Prisėsk,- švelniai ištariau.

Hazza atsisėdo per vidurį.. Šalia manęs ir Zayn.

- Dabar jūsų įdėmiai klausau,- nusišypsojau abiems.

Jie susižvalgė, Zayn nusiprunkštė.

- Kas?- nieko nesupratusi kreivai pasižiūrėjau.

- Ką tu nori išgirsti?- lėtai, bet kiek kitonišku balsu pasiteiravo Hazza.

- Kodėl susipykot, kodėl susimušėt.

- Juk žinai, kaip jis tave pavadino,- „vartė“ akis mano berniukas.

- Viskas pamiršta.- ramiai ištariau.

Harry vis dar tylėjo. Nežinau ar jis tiesiog neturėjo drąsos ką nors ištarti ar tiesiog.. Jis nenorėjo. O gal tikėjosi, kad Zayn viską pasakys. Nors tiesą sakant nežinau, kas tas viskas.

- Nagi, Harry, pasakyk jai ką nors,- drąsino Zayn.

- Baik,- piktai išrėžiau,- aš noriu, kad jūs susitaikytumėt, bet ne dar labiau susipyktumėt.

Zayn atsiduso.

- Ei, Zayn,- pagaliau prabilo garbanius,- ar tu vis dar pyksti?

Zayn tylėjo. Tik žvelgė į Hazzą, o protarpiais į mane savo rudomis akimis, kurios atrodė, kad perskrodžia sielą. Pamato viską, kas vyksta viduje.. O pas mane viduje atrodo, kad viskas virė, darėsi karšta – buvo lyg vulkanas, kuris ruošėsi išsiveržti.

- Na, nesvarbu. Žinau, kad kažkiek pyksti.. Bet žinok, nuo 2010 metų, kai mes susipažinom.. Kai visi penki tapom geriausiais draugais.. Taip negalima. Negalima visko taip imti ir pabaigti..- ką tik įsitikinau, kad Harry tikrai labai jautrus,- Manau, kad per daug visi penki kartu patyrėm.. Kad viską būtų galima taip lengvai imti ir sugriauti.

Zayn nuleido galvą. Aš toliau klausiau, kaip nuoširdžiai kalba Harry.. Ir koks jis mielas. Koks jis supratingas ir nuoširdus. Ir kaip jis stengiasi sugrąžinti viską atgal.

- Juk ji, asmuo, dėl kurio mes susipykom.. – parodė pirštu į mane ir tuo pačiu geranoriškai nusišypsojo,- Ji nepyksta ant manęs. Tiesiog prašau. Atleisk man. Suteik man antrą šansą. Pasitaisyti. Pažadu, kad tai tikri daugiau niekada nepasikartos..- vis nenustodamas atsiprašinėjo,- Aš nenorėjau tavęs įskaudinti. Visgi, tu man kaip brolis. Tie vakarai, kai sėdėdavom visi penki ir pasipasakodavom.. Tie momentai, kai pabaigus koncertą jį aptardavom.. Paslaptys, kuriomis dalinomės. Juokas.. Kuris visada džiugino kiekvieną. Tie komentarai, dėl kurių kartais jautėmės laimingi, o kartais visi penki norėjom verkti.. Tie pokalbiai naktį, kai mes keliavom į įvairias šalis Pasaulyje ir miegojom vienam kambarį.. Kai naktį pabudę vienas kitą žadindavom. Man to trūksta. Man trūksta tavęs. Per daug su tavimi patyriau.. Tu man kaip brolis.. Brolis, kurį labai myliu.

Gerai, pripažinsiu.. Jis tikrai moka mane viduje pravirkdyt. Man sunku laikyti ašaras. Atrodo, kad jis palietė tą vietą, kuri man yra skaudi. Kažkada, bijodavau vieno dalyko.. Kai buvau tik paprasta, nepastebima One Direction fanė – visada bijojau tokio dalyko kaip vaikinukų išsiskyrimo.. O tai dabar taip šalia. Pažvelgiau į Zayn. Jis sėdėjo susikrimtęs. Nuleidęs galvą. Ją parėmęs ranka. Pamačiau, kaip jo ranka zigzagais keliavo viena ašara. Savo švelniomis rankomis ją nušluosčiau ir tyliai sukuždėjau būtent Zayn‘ui – „neverk. Viskas gerai.“

- Harry..- pagaliau prabilo ir Zayn.- Man tavęs irgi trūksta. Trūksta visko, ką tu išvardinai. 

Neslėpsiu, viduje džiaugiausi, kad jie taip gražiai kalba.. Nenorėjau įsikišt.

- Bet,- ištarė Zayn.

- Bet?- neištvėrusi sudejavau.

- Bet nepaminėjai dar vieno dalyko.

- Kokio?- kiek sutriko žaliaakis gražuolis.

- Pamiršai paminėti.. Pamiršai paminėti, kad mes įsimylėję vieną ir tą pačią merginą.

- Ką?!- visiškai sutrikau.

- Taip. Pamiršau tai paminėti. Aš ją myliu. Bet myliu kaip draugę. Kuri man padėjo šiandien.. Kai maniau, kad neištversiu.

Pasidarė kiek lengviau.

- Tebūnie,- ištarė Zayn.

Jis atsistojo. Nežinau, ar jis susikalbėjo su Hazza žvilgsniu.. Bet Hazza taipogi atsistojo. Jie apsikabino. Ir jie man leido suprasti vieną dalyką – kad tikra draugystė neturi pabaigos.

- Myliu jus, vaikinai,- po šių žodžių stipriai juos abu apkabinau ir su ašara ant mano skruosto kiekvieną atskirai pabučiavau.

Gera, kad pagaliau nejausiu kaltės dėl jų pykčio.. Ir gera, kad pagaliau jie ir vėl kaip broliai.

(Naujai daliai 20 like ir 20 komentarų mažiausiai..)