26 DALIS

- K..ką pasakei?- sumikčiojo.. Pamačiau, kaip jos akyse ėmė kauptis ašaros.
- ZAYN palieka grupę,- išrėžiau.
- Negali būt,- prisėdo ant suolelio.
- Ar tau viskas gerai?- susirūpinau. Nemaniau, kad ji taip susinervins.
- Ne.. Tiksliau taip,- greitai pasitaisė,- truputį pasidarė negera.
- Kas tau? Tai dėl to, kad Zayn palieka grupę?
- Taip. Ne.. Turbūt taip,- negalėjo apsispręsti ką pasakyti.
- Galbūt nereikėjo tau to sakyt..
- Galiu paprašyt tavęs vieno dalyko?
- Kokio?- keistai pažvelgiau į ją.
- Sustabdyk Zayn.. Juk viskas grius, supranti? Viskas grius. Grupė išnyks, jos nebeliks nei kvapo.. Nes be vieno nario.. Supranti?- pamačiau, kad jos skruostais ėmė riedėti ašaros. Ji sukūkčiojo. Ji mikčiojo, jai buvo sunku ištarti rišlius sakinius.
- Bandžiau..
- Ką reiškia bandei? Tu privalai,- ji neištvėrė ir rankomis užsidengė savo veidą.
- Aš jo neperkalbėsiu. Jis neperkalbamas, Amanda. Man nepavyks..
- Prašau. Pabandyk. Dar kart. Juk žinau, kad jį galima perkalbėt.
- Jei iki šiol man tai nepavyko.. Kažin ar pavyks dabar,- nusisukau,- prašau, nekaltink manęs dėl to, aš nenoriu.. Prašau. Aš bandau kažką pakeist,- vos laikiau ašaras. Negalėjau matyti jos verkiančios. Per daug stipriai dūrė širdį, o vidinis balsas vis kuždėjo „Renalda, tai tavo kaltė“.
Ji sudejavo. Papurtė galvą.
- Pasikalbėsim vėliau, dabar turiu eit,- nusišluostė rankove ašaras.
- Tu pyksti?
- Ne.. Manau, ne. Tu dėl to nekalta.
Kiek palengvėjo, kai išgirdau, jog ji pasakė, kad dėl to, jog Zayn palieka grupę aš nesu kalta.. Ir su šiokiu tokiu palengvėjimu įsėdau į mamos mašiną. Truputį pasikalbėjom, bet visą likusį kelią tylėjau kaip netekusi kalbos dovanos.
- Žinai, šiandien nupirkau tau pižamą,- ištarė mama.
Tylėjau.
- Ei, ar tu girdi mane?- sakyčiau kiek piktokai išpyškino.
- Girdžiu, mama..
- Gerai. Tai kelintą į koncertą eisi?- šyptelėjo.
- Pusę penkių jau būsiu prie įėjimo.
- Nuvežt?- pasiteiravo.
- Hm,- apsimečiau jog susimąsčiau,- nereikia. Manęs atvažiuos Zayn,- pamelavau, nors galimas dalykas, kad iš tiesų būtent taip ir bus.
Ji nutilo. Turbūt pamanė, kad aš jau visiškai atsiribojusi nuo šeimos.. Bet pagaliau daugiau to kęsti nereikėjo -  vos po penkių minučių juoda mašina, kurioje sėdėjau tiek aš, tiek mama sustojo netoli namų durų. Greitai kaip ir ryte pastvėriau tašę ir užsiropščiau į antrą aukštą. Iš karto išverčiau pusę spintos, kad susirast ką apsirengt. Bet tam laiko daug neprireikė. Užsidėjau palaidinę, kurią kažkada man tiesiog Hazza vos ne padovanojo 1D parduotuvėje, įlindau į patogius džinsus. Kadangi lauke apsiniaukę ant pečių užsimečiau nestorą megztinį ir apsiaviau gražius, bet paprastus batelius. Į rakas greitai paėmiau savo telefoną ir parašiau Zayn, tiksliau paklausiau kaip jam sekasi ir ar jis galėtų mane pasiimti ir atsivežti į koncertą. Žinoma, jis neatsisakė to padaryti, net prižadėjo, kad atvyks truputį ankščiau. Aaah, kaip jį myliu.

Ir štai, prasėdėjau gal dvidešimt minučių svetainėje skaitinėjant naują žurnalo numerį sulaukiau žinutės „ jau gali išbėgt į lauką. Laukiu.“ Greitai čiupau tašę, atsisveikinau su mama..
- Mama, aš lekiu, grįšiu šiandien,- pasitaisiau šviesią plaukų sruogelę užkritusią ne ten kur reikia.
- Gerai, sėkmės brangute!- išgirdau jos balsą kuris sklido iš virtuvės.
Greitai nubėgau iki jo mašinos, nes pradėjau silpnai lyti. Krapnoti.  Zayn buvo lyg saldainiukas – jau pasiruošęs koncertui, kadangi ant veido buvo galima įžvelgti pudros (visi juk nori gražiai atrodyt koncertuojant).. Ir šiaip, kai jis pažvelgė į mane, man pasirodė, kad jo akys žiba labiau nei įprastai. Keista.. Nes ankščiau taip nebuvo. Arba to tiesiog nepastebėjau, nors pirmas dalykas į kurį dažniausiai žiūriu yra jo nuostabios, rudos, paslaptingos akys.
- Na, tai pasiruošus šėlt?- nusijuokė.
- Dar ir kaip.. Nes tai paskutinis..-nutylėjau.
- Klausyk, jei jau užsiminei apie tai..
- Kalbėjai su Hazza?
- Duok pabaigt,- išsuko iš kiemo,- pasiimu nuo grupės atostogas.. Viskam apmąstyt.
- Tu jos nepalieki??- apsidžiaugiau.
- Viską apmąstysiu.. Paul sakė, kad visgi vietoj manęs yra norinčių daug.. Bet draugiškai patarė, dar gerai, labai gerai apmąstyt.
- Ačiū dievui,- pasidarė net lengviau.
- Bet,- atsiduso.
- Kas?- sunerimau ir atsisukau į jį.
- Aš planuoju kuriam laikui išvažiuot iš Londono. Kur nors toliau nuo čia.
- K..kodėl? T...tu m..- pati net nepajaučiau, kaip mano balsas ėmė virpėti.
- Tiesiog.. Londonas man visada siejasi su one direction grupe, čia per daug fanų. Noriu atsipūsti. Kur nors toliau.
- Tu.. Paliksi mane?- pajaučiau, kaip mano įkaitusiu skruostu ėmė ridentis vėsi ašara.
Jis tylėjo. Užsimerkė. Nuleido galvą ir sustojo prie arenos, kurioje vyks jų koncertas. Ankščiau nei turėjom atvykt, bet tai nesvarbu. Jis išlipo iš mašinos, atidarė mano dureles, padėjo išlipti ir pamatęs mane verkiančią.. Apkabino.
- Žinoma, kad ne,- vis dar laikydamas mane savo glėby glostė mano plaukus,- tu man esi vienas iš pačių svarbiausių žmonių gyvenime.. Aš tau mielai pasiūlyčiau vykti kartu su manim, bet netikiu, kad tau leis.. Juolab kai dar turi lankyt mokyklą. Bet galim pabandyt.
- Žinai,- susimąsčiau,- kada tu vyksti?
- Po savaitės, gal šiek tiek vėliau.. Jau ryt užsakinėju bilietus.
Kaip apgailėtina girdėt, kad mylimas žmogus išskrenda toli nuo čia, kur esi tu.. Jaučiuosi lyg.. Niekam tikus. Lyg jis bėgtų nuo manęs. Kas keisčiausia, atrodo, jog iš Lietuvos atvykau, kad jį „pagaučiau“, o dabar jis ir vėl bėga.. O man galimybė vykti su juo yra pati mažiausia. Net netikiu, kad vyksiu.
- Bet.. Manai, kad man pavyktų įkalbėt mamą?
- Nežinau.. Aš nepažįstu tavo mamos, nežinau, kokia ji yra.
Šyptelėjau.
- Ji nėra bloga, atvirkščiai – ji gera, tačiau kartais ji.. Nesupranta to, ko aš noriu.
- Tokios jau tos mamos..
- Ei, o kur vyksi?
- Tiesą pasakius, dar nenusprendžiau,- šyptelėjo ir pradėjo dairytis, kas dedasi aplinkui,- gal norėtum pasiūlyt?
Pirma mintis kuri man šovė į galvą -  Lietuva.
- Gal skamba kvailai, bet.. Gal nori nuvykt į Lietuvą?
- Lietuvą?- pradėjo kramtyti apatinę lūpą,- gal ir nieko būtų.. Nesu gyvenime ten buvęs.
- Manau, tau ten turėtų patiktų..
- Kodėl taip manai?
- Na,- pažvelgiau į jį,- ten ramu, gražu.. Ten yra one..
- Be to, kad ten yra fanų, kas dar?- pertraukė.
- Iš ten esu aš..- netyčia pasakiau.
- Na va, to ir norėjau,- šyptelėjo,- nusiraminai?- apkabinęs pažvelgė į mano akis.
- Truputį,- stipriau įsikabinau į jį.
- Nagi, viskas gerai.. Aš juk tavęs nepalieku, tiesiog.. Kelioms savaitėms išvykstu į Lietuvą.
- Bet man tos kelios savaitės, kaip.. Metų metai..- užmerkiau akis.
Jis tylėjo.
- Bet tai..- pati nepajaučiau, kaip man ką tik į galvą šovė šimtai klausimų,- ką tu ten vienas darysi? Kur apsistosi, ką veiksi..
- Kodėl manai, kad aš ten būsiu vienas?- nusijuokė.
Viskas. Aš apšalus. Su kuo jis vyks? Jei su šeima, gerai, bet jeigu su kokia nors *le drauge, tai.. Viskas baigta.. Manau. Tai visiškai sugniuždys mane. O ypač jo žodžiai kuriuos jis galbūt ištars.
- Na.. Nežinau, tiesiog pamaniau..- papurčiau galvą.
- Vienintelis žmogus, su kuriuo vyksiu į Lietuvą, ten apsistosiu – esi tu.
Po šių žodžių sulaukiau pačio šilčiausio apkabinimo ir saldžiausio bučinio bei pačio nuostabiausio Jo mielo žvilgsnio kuris lyg klausė „sutinki vykti su manimi?“.

(Parodykit like ir komentarų skaičiumi kaip norit naujos dalies.. Nes tie kurie skaitė, o tai gal 230 žmonių sakė, kad iki šiol skaitytų. 27 dalis geriausia. Ji bus ryt, nes jau lekiu. Gal bus ryte...)