21 DALIS

- Aš?- vos girdimai ištariau.
Jis vis dar žvelgė į mane savo rudomis akimis, kurios atrodė, kad skverbėsi į mano vidų bandydamos pamatyti, kas ten vyksta.. O ten vyko trečias pasaulis karas – viskas lyg ūžė, kraujas užvirė, širdis trankėsi lyg pašėlus, o aš pajaučiau, kaip mane net pradėjo kratyti drebulys.
- Kas tau?- greitai pašokęs abejomis rankomis laikė mane, kad nesikratyčiau iš šalčio.
- N..Ne..Nežinau,- sumikščiojau.
- Nagi, nusiramink,- jis kaip ir visada švelniai priglaudė mane prie jo krūtinės.. Pajaučiau jo širdies dūžius.. Kartais lėtėjančius, kartais greitėjančius. Bet aš juos jaučiau.
Aš apsiverkiau. Neištvėriau. Zayn!! TU MANE PRAVIRKDEI. O tai sugeba padaryt ne kiekvienas..
- Kas tau?- dar stipriau apkabinęs mane ir belaikantis glėbį ištarė bei ėmė glostyt mano šviesius plaukus.- ar tu taip susijaudinai, kai pasakiau, jog žmogus, kurį myliu esi tu?
- Žmogus.. My..Myli.. Tu.. Aš?- pati nesupratau ką pasakiau ir toliau verkiau.
- Kas čia vyksta?- susijaudinęs į kambarį atbėgo Harry,- Zayn, ką tu jai padarei, kad ji verkia?- su balse girdimu pusiau pykčiu galima sakyti net suriko Harry.
- Harry.. Jis mane žudo savo žodžiais..
- Harry, mes kalbamės, būk geras, išeik ir palik mus vienu du.- šiuos žodžius išgirdau iš Zayn lūpų išgirdau kaip niekada rimtai.
Pamačiau, kad Harry pirmą kartą pasižiūrėjo nusivylusiu žvilgsniu į Zayn. Jis pasitaisė savo legendinę šukuoseną ir nuleidęs galvą jau žengė vieną pėdą link išėjimo bei dar pridūrė:
- Zayn, aš tau sakiau.. Sakiau.- būtent po šių Harry žodžių man kilo klausimas – „KĄ SAKEI?“.
- Zayn, ką jis tau sakė?- pasistengiau pakelti galvą ir pažvelgti jam į akis.
Jo akys kaip ir įprastai – žibėjo. Bet žibėjo ne iš džiaugsmo.. Jis verkė kartu su manimi.. Jam sunku. Kaip ir man.
- Kodėl mes verkiam?- susiprotėjau jo to paklausti, kadangi jis man į praeitą klausimą neatsakė.
- Nes manau, kad tau.. Tau nebuvo šie žodžiai tokie svarbūs kokie man, be to, negaliu matyt kaip tu verki,- pajaučiau, kad jėga, kuria jis buvo mane apkabinęs atslūgo. Jis mane paleido,- jaučiu, kad tu man nejauti to pačio, ką jaučiu tau.
- Kodėl taip manai?- su vos girdimu nusivylimu balse ištariau.
- Nes.. Nežinau. Man taip sako širdis,- jis pravirko. Iš jo rudų akių, ėmė lyg kristalai byrėti ašaros..
KĄ DARYT? KĄ DARYT?
- Tai ji tau blogai sako,- nuvaliau jo ašaras.
Mūsų galvos pakilo, akys susidūrė viename žiūrėjimo taške. Jo akys nušvito – manosios ir vėl sušlapo nuo ašarų ir neištvėrusi nuleidau galvą.
- Blogai sako? – kiek su džiugesiu balse ištarė.
- Blogai sako,- po šių žodžių įsikabinau į jį, stipriai.. Kaip niekada stipriai. Vėl išgirdau jo širdies dūžius ir nežinau iš laimės ar ne, jis ir vėl pravirko. Lyg mažas vaikas, iš kurio būtų atimtas saldainis. Jis keliskart sukūkčiojo, aš jį vis dar buvau apsikabinusi, o jis mane. Aš jį raminau.. Jis nesitikėjo.. Manau.
- Žinai ką, Renalda?- savo drėgnomis rankomis nuo ašarų, jis prilietė mano veidą, ir jį pakėlė, kad mano akys žvelgtų į jo nuostabų veidą,- turbūt tu esi vienintelė ir liksi vienintelė, kuri gali mane pravirkdyti, nudžiuginti, įskaudinti ir kurią aš labiausiai myliu ir mylėsiu..
- Nemanau, kad nėra už mane geresnių...
- Man nėra, nes tu man esi pati geriausia.
Jis mane pabučiavo. Ir vis dar laikė labai stipriai apkabinęs.
- Myliu tave. Labai myliu.
- Aš tave taip pat.. Myliu.- pabučiavau jį.
- Aš tave labiau,- jis mane pabučiavo kartą, tada ir dar kartą.
Aš nusišypsojau. Ašarų nebeliko nei mano akyse nei Zayn – mūsų akys žibėjo iš džiaugsmo.
- Nuo šiol galime vadintis tiesiog MES? – aš pasiūliau.
- Dar klausi? Nemanau, kad tau reikėtų klausti tokių dalykų, nes ir taip suprantama, kad nuo šių minučių mes jau esame MES,- nusijuokė.
Mes pakilome nuo lovos, nuėjau atsigerti, o jis pažadėjo greitai ateiti.
Truputį su visais pasikalbėjau, praėjo gal 20 minučių. Zayn kaip negrįžo, taip negrįžo. Harry taip pat buvo nematyti.
- Aš greit grįšiu,- pati nejusdama ištariau Zayn žodžius kitiems, kurie buvo svetainėje ir žiūrėjo televizorių arba žaidė su Lux.
Nuėjusi link išėjimo į lauką, išgirdau būtent iš kiemo sklindančius Zayn ir Harry balsus, todėl pamaniau, kad nors ir negražu, bet pasiklausysiu apie ką jie kalbasi. Nes iš ties Harry atrodė kiek pyktelėjęs tada kai įėjo į mano kambarį.. Kelių dienų kambarį.
- Aš tau po galais sakiau, nesikišk kur nereikia,- piktai rėžė Zayn.
- Aš ir nesikišau, patariau, kaip DRAUGUI,- pastebėjau, kad Harry sakydamas šį sakinį labai pabrėžė žodį DRAUGUI.
- Ko tu iš vis kabiniesi? Aš prašiau ateiti į kambarį kai kalbėjau su ja ir kištis? Stovėti prie durų ir apsimesti piktu?
- Aš neapsimečiau, aš toks ir buvau.
- Klausyk, nebandai ką nors daryt prieš mus, aišku?
- Tai jau jus?- su ironija išrėžė.- juk pats sakei, kad tu su ja kaip nors pabandysi draugauti dėl to, kad tavo tokia užduotis.. Ką tu bandai apgauti, Zayn.. Ją nebent,- pašaipiai ištarė.
- Nuo kada meilė yra apgaulė?- nieko nesuprasdamas vis dar piktai išrėžė Zayn.
- Nuo tada, kai sakoma „aš tave myliu“ iš reikalo.
- Harry, kuo aš kitoks nuo tavęs? Negaliu mylėt? Viskas turi būt iš reikalo? Iš vis, kas tau yra?- kaip supratau jis dar stengėsi gražiai.
- Man jos gaila, kad tu ją apgaudinėji.
- Tu tiesiog pavydi, kad aš su ja.
- Ne.
- Taip, juk tai akivaizdu.
- Ne, man ta KALĖ net nepatinka.
HARRY mane pavadino KALE?
- Kaip tu ją pavadinai?
- Kaip išgirdai, Zayn,- išsišiepė.
Zayn manau, kad nesusivaldė ir smogė Harry. Harry parkrito, tačiau sukaupęs visas jėgas pakilo ir trenkė Zayn atgal. Nežinau kelintą kartą, bet aš ir vėl apsiverkiau.. Zayn nuo Harry smūgio susirietė, nes jis trenkė tiesiai į pilvą, o Harry jau ruošėsi pagriebęs Zayn už maikės trenkti jam porą kartų į jo veidą. Neištvėrusi nubėgau į kambarį paieškoti ko nors.. Bet nieko neradau. Grįžusi atgal pamačiau, kad lauke stovi Louis, kuris pusiau gynė Harry ir piktai žvelgė į Zayn. Visgi nors ir kaip buvo sunku, pribėgau prie Zayn, apsikabinau jį, nepaisant to, ką girdėjau jog sakė Harry.. Nors tai man sukėlė abejonių.
- Ką jūs po galais darot?- pažvelgiau į Zayn veidą.. Jis buvo sumuštas, kaip ir Harry.
- Jis pirmas pradėjo,- laikomas Louis išrėžė Harry.
- Harry, aš žinau, kad tu jį išprovokavai,- rėkiau ant jo,- girdėjau, kaip mane pavadinai..
Louis susidomėjęs pažvelgė į mane ir į Harry. Harry tylėjo, o aš į jį žvelgiau sakyčiau pakankamai piktai..
- Harry, eime pasikalbėt,- rimtu balsu ištarė Louis.
Jie išėjo. Harry net nesipriešino, tiesiog niūriai pažvelgė į mane. Į mano akis, kurios buvo pilnos ašarų. Tiesą sakant jei ne LOUIS IR NE AŠ, spėju, kad tiek Zayn tiek Harry jau būtų pusiau mirę.
- Žinai,- susiėmęs už pilvo dėl skausmo ištarė,- aš palieku One Direction grupę. 

(Parodykit komentarais ir like skaičiumi kaip norit naujos dalies.. be to, tikėjotės to,kas įvyko šioje dalyje?)