20 DALIS

- Kas nutiko?- pajaučiau vėsias Zayn rankas ant mano pečių.
- Mama..- atsisukau,- ji ant manęs pyksta..
- Pyksta? Kodėl?- akivaizdžiai nustebo Zayn.
- Dėl to, kad vakar negrįžau.. Ir ji man liepė arba dabar pat grįžt... Arba..
- Arba?
- Ai koks skirtumas, aš lieku čia!!- su vos išspausta šypsena ištariau.
- Tu tuo įsitikinusi?- kiek sunerimęs pasiteiravo Zayn.
- Taip.
- Tikrai?
- Visiškai.
Jis iš karto nusišypsojo, paėmė savo vis dar vėsiomis rankomis už manųjų ir nusivedė prie visų. Žinojau, kad kokį mėnesį negalėsiu matyti Zayn ir kitų, kaip ji pavadino – „Pudruotų vaikinų“, bet geriau bent paskutinį kartą pabūsiu su Zayn ir jais..
- Kur buvot prapuolę?- pasiteiravo Eleanor.
- Aš kalbėjau telefonu su mama,- kiek pritilau,- o Zayn pasirodo, kad buvo šalia manęs.
Zayn sukikeno. Nežinau dėl ko, turbūt dėl to, kad net nepastebėjau jo tuo metu, kai kalbėjau su mama ir būtent tai dabar pasakiau garsiai.
- Nagi, nebūk tokia liūdna,- ištarė Louis ir paėmė nuo stalelio morką. Stengėsi priminti man savo senus prikolus,- nori morkos?- mirktelėjo.
Išspaudžiau šypseną. Nebūtų Louis – visada savam stiliuj.
- Kur Harry? Niall? Liam? Danielle?- ėmiau klausinėti.
- Tu neatsakei, ar nori morkos,- pakišo man panosei tą oranžinį dalyką, kuris kvepėjo morkiškai.
- Naa gerai,- šyptelėjau,- gali duoti, bet dabar jos tikrai nevalgysiu..
- Kodėl?- mielu balseliu paklausė Lou.
- Per daug liūdna, kad valgyčiau morką..- liūdnai ištariau.
- Nagi, neliūdėk,- Zayn apkabino mane.
Pažvelgiau į Zayn akis. Jos kaip ir įprastai žibėjo, tik dabar jose bent jau aš galėjau įžvelgti kažkokį nusivylimą, liūdesį.. Iš Zayn veido dingo ta nuostabi šypsena, jis mane laikė apkabinęs, bet atrodė, kad tuoj apsiverks.
- Zayn, kas yra?- pasistengiau nuoširdžiai nusišypsot.
- Eime toliau, pasikalbėti,- liūdnai ištarė.
Tiesą sakant nesupratau kas jam spėjo nutikti per kelias minutes? Gal pasakiau ką nors ne taip? Gal jis prisiminė ką nors skaudaus? Gal jam sunku? Gal jam ką nors skauda? O gal jis nori valgyt?!
- Na?- atsisėdusi ant suolelio šalia jo iš kart pasiteiravau.
- Supranti..- atsiduso,-  galbūt tau tai nebus įdomu, bet man reikia kam nors išsipasakoti.. Ir manau, kad tu tam tinkamas žmogus.. –nutilo ir tęsė toliau.-Turbūt žinai tą jausmą, kai žmogui, kurį tu myli yra sunku.. Kai jis liūdi, bet tu nežinai kaip jam padėti.. Kai tas žmogus žino, jog paskutinį kartą mato mane ir ypač kai žinai, jog jis tave myli.. Bet jis bijo tai pasakyti..
- Suprantu,- kiek sunerimau,- suprantu..
- Ir spėju, kad supranti tą jausmą, kai jis būna šalia tavęs, tu nori to žmogaus nepaleisti, nori apkabinti, stipriai, stipriai, taip kaip myli ir dar stipriau, kai nori tą žmogų bučiuoti dieną naktį, leisti laiką kartu, kalbėtis apie viską, pasakoti viską.. Planuoti rytojų, dovanoti savo meilę?
- Suprantu, Zayn,- pažvelgiau į jį susidomėjusiomis akimis.
- Ir turbūt supranti, kaip sunku atsispirti ir nepradėti bučiuoti to žmogaus, kai jis yra šalia?
- Žinoma suprantu... Žinau tą prakeiktą jausmą.. Kai nori, bet negali.
- Ir turbūt supranti, kai atrandi tą žmogų, kurio atrodo, kad ieškojai visą savo gyvenimą.. Ir jis gali tiesiog dingti?
- Taip..- vis dar kiek nepatogiau besijausdama ištariau.. Žinau, kad jis kalba ne apie mane. Ir man skaudu..
Jis nusisuko.
- Ei, kas yra?- išdrįsau savo ranką uždėti ant jo nugaros.
Jis atsisuko. Negalėjau patikėti.. Zayn verkė. Neištvėrė. Neverk, būk geras.. Aš apsiverksiu. Negaliu žiūrėti, kad tu verki. Kad TU VERKI! Po galais, būk stiprus, neverk.. Prašau.. Man sunku..
- Man sunku,- lyg perskaitęs mano mintis, jis ištarė.
- Man irgi..
- Kodėl?- vis dar nuleidęs akis išlemeno.
- Nes aš myliu vieną vaikiną.. Šiaip, jis netoli manęs, bet manau, kad jis man nepasiekiamas. Nežinau kodėl.
- Kas jis?- ištarė Zayn.
Sustingau. Iš ties tikėjausi, kad jis manęs to paklaus, bet tuo pačiu ir nesitikėjau. Nežinojau ką pasakyti, tiesiog žiojausi tai sakyti..
- Jis..
- Atvyko Baby Lux!- pilnas džiaugsmo atbėgo Harry.
- Puiku, eime,- atsidusau ir kaip niekada, pirmoji paėmiau Zayn už rankos. Keista, bet..
O Baby Lux leido atitrūkti nuo minčių. Nors jau buvo vidurdienis, susipažinau su jos tėveliais, kurie nuostabūs! Ir su pačia Baby Lux.. Ji tokie miela mergaitė! Ir graži. Manau, kad ji tikrai bus laiminga vien dėl to, kad jos tėvai nuostabūs, o šalia esantys žmonės – dar nuostabesni.

***
 Keista, bet kai vos pavalgėme (nes buvom visi alkani), užlijo. Gaila, kad nepavyks išsimaudyti..

Su visais kitais vaikinais ir tais, kurie atvyko sakyčiau pakankamai neseniai sulindome į namelį kuriame miegojome. Visi juokėsi, kalbėjo, bendravo.. Harry žaidė su mergaite, o man pasidarė negera. Nežinau nuo ko, gal persivalgiau, o gal šiaip..
- Aš einu truputį pagulėti,- susiėmusi už pilvo ištariau.
- Kas nutiko?- sunerimusi pasiteiravo Danielle.
- Ai, truputį negera. Pagulėsiu, praeis,- pasistengiau nusišypsoti ir atsistojusi nuėjau link kambario.
Įsitaisiau šiltoje lovoje, pažvelgiau į telefoną – 9 praleisti skambučiai, ir žinutės.. Žinutės.. Nuo mamos. Ir pagrinde – „Kada tu grįši po galais?!“ arba „Arba grįžti dabar pat, arba daugiau niekur nebeišeisi“. Dieve, mama, ką tu bandai pagąsdint? Nieko neatsakiusi, lengvai mečiau telefoną ant lovos, todėl jis nukrito vos už kokių 10 centimetrų nuo manęs. Žvelgdama į baltą sieną, išgirdau žingsnius. Jie buvo lengvi, lėti, bet elegantiški. Elegantiški? Ką čia nusišneku.. Zayn žingsniai tobuli.

Kaip ir šį rytą, jis prisėdo ant mano lovos, atrodo, kad jau su geresne nuotaika (arba tai tik “kaukė“), kol vos po kelių minučių jis atsigulė šalia manęs.
- Kaip jautiesi?- rūpestingai pažvelgė.
- Galbūt geriau..
- Kas nutiko?
- Tiesiog skaudėjo pilvą.. Nežinau kodėl.
- Manau, turėtų praeiti.. – stengėsi užmegzti kalbą.
- Kas nutiko tau prieš kelias valandas?- geranoriškai pasidomėjau sakyčiau visai ne į temą.
- Na supranti.. Retai man pasitaiko toks dalykas, kaip silpnumas meilei..
- Žinai, aš tavo draugė, todėl, tu man gali viską papasakoti.. Kas tau sunku, dėl ko..- vangiai ištariau.
- Tada patark, ką man daryti.. Kaip man jai pasakyti, kad aš ją myliu ir negaliu be jos būti? Apie ją negalvoti? Būk gera, patark.. Prašau.
- Na,- susimąsčiau,- žiūrint, kas ji.
- Nesupyksi, jei pasakysiu?- šyptelėjo.
- Žinoma, ne. Galbūt ją žinau, pažįstu, arba... Na kas nors,- štai mano veide atsirado šioks toks šypsnis.- tad, kas ji?
Iš pradžių mes abu žiūrėjome į sieną, bet jis atsisuko į mane, aš į jį, mūsų akys susidūrė viename žiūrėjimo taške.
- Tu.

(Naujai daliai kuo daugiau like ir komentarų.. o šiandien jei bus tai vėlai vakare, nes kaip minėjau man teks vykti į santariškes)