2 DALIS

-Kelkis, Renalda!

Greitai pašokau iš lovos. Mano ausyse visą naktį išbuvo ausinės ir savaime suprantama, kad mano MP3 grotuvas išsikrovė. Tai mane nuliūdino, bet nepaisant to negalėjau nustygti vietoje iš laimės, kad šiandien skrisiu.. Bet kas mane kankina - tai baimė lėktuvams. Bijau jų, kad jie galbūt netyčia nukris, arba kas nors pasidarys.. Bet velniop tokias mintis!

Greitai susiruošiau, pavalgiau, kartu su mama ir tėčiu susidėjome lagaminus į mašiną, nuvažiavome pasiimti tėčio draugo kuris mus pristatė į oro uostą. Pridavėme bagažus ir laukėme, kol pagaliau pasigirdo mano lėktuvo numeris ir tai, kad jau laipinami keleiviai. Iš arti prieš lėktuvą pasijaučiau kaip maža mergaitė. Kaip.. Skruzdė. Bet įsėdau į jį. Atrodė tvirtas parazitas. Dar po pusvalandžio pasigirdo liepimas užsisegti saugos diržus. Žinoma, kas buvo liepta, tą ir padariau. Užsisegiau savo saugos diržą ir įkvėpiau paskutinį gurkšnį Vilniaus oro. Lėktuvas pakilo. Keistas jausmas tiesą sakant. Ir skristi jau nebebijau, nes jau nuo pirmų minučių skrydžio man patinka. Beskrisdama užmigau. Ir atrodo, kad skrydis pralėkė greitai, kadangi pajaučiau, kaip jis nusileido. Skridome pakankamai neilgai sakyčiau. Po kelių valandų skrydžio jau pagaliau išsiropščiau iš lėktuvo ir ką galiu pasakyti – čia tobula. Arba man vaidenasi, arba oras čia visai kitoks. Oro uostas taipogi gražus.

Greitai susitikau su tėvais, laukėme bagažo. Nors žinau, kad žinutė iš Londono į Lietuvą brangi, tačiau nepaisant to, mikliai įsijungiau telefoną ir parašiau savo geriausiai draugei Monikai, kad pagaliau atskridau. Ir, kad prieš mano akis vos už kokių šimto metrų stovi trys tobuli vaikinai.. Su septyniais lagaminais. Septyniais lagaminais?!