Ankstus
rytas. Lauke kaip ir kelis dienas kol čia esu be galo geras oras, o mano galva
pilna šios dienos įvykių laukimo. Kas kaip bus, ar mes tikrai juos sutiksim ir
ar aš netyčia neišsiduosiu, kad bent jau Zayn kol kas daugiausiai pažįstu. Pakankamai
netingiai susiruošiau į mokyklą, nuvažiavau ir jau laukiau pamokos. Kadangi namuose
aš pastaruoju metu būnu pakankamai mažai, su mama beveik netenka bendrauti ir
jai nieko nepapasakoju, nors spėju, kad tėtis daug greitesnis už mane ir viską
ką žino pasakoja jai. Atsirėmusi į palangę laukiau Amandos. Ir šiaip pakankamai
anksti į mobilųjį gavau SMS žinutę juo Zayn : „Labas rytas ;) mes jau vykstame
atgal į miestą. Tai apsimetinėsim, kad esam nepažįstami? „. Kol dar Amanda
neatėjo, aš jam atrašiau, kad teks apsimetinėti ir sulig paspaudimu siųsti – ji
jau išdygo prieš mano akis.
- Labas,- atėjo arčiau.
- Labas.- šyptelėjau.
- Tai, šiandien niekas nepasikeitė?- eilinį kartą iš karto ėmė kalbėti apie
tai.
- Ne, viskas taip, kaip tarėmės vakar,- nusišypsojau.
- Gerai. Gal turi albumą jų?
Prisiminiau, kai oro uoste jį gavau ir visi pasirašė.. Žinoma, turiu ir kitą,
be autografų, tad kol kas viskas einasi sakyčiau pakankamai gerai.
- Aha, turiu,- šyptelėjau.
- O turi palaidinę su jų nuotrauką? – toliau klausinėjo.
- Ne, o tu?
- Turiu. Gaila, kad neturi..
- Na, aš gausiu iki vakaro,- šyptelėjau.
- Kaip?- nesuprato ji.
- Na, paprašysiu tėčio, kad man surastų jų palaidinę..
Ji linktelėjo ir dar išvardino bent jau man atrodo, kad apie tūkstantį dalykų
kuriuos reikia ir pasiimti ir padaryti šiandien kai susitiksime su jais..
Pasiimti markerį, vilkėti jų palaidinę, turėti fotoaparatą ir panašiai.. Toks
jausmas ir pati to nežinau, nors man nusifotografuoti būtų ir šiaip visiškai ne
problema su kiekvienu iš jų. Taip besikalbėdamos, pasisveikinom su kitais
bendraklasiais ir suskambus skambučiui sulėkėm į klasę. Prasėdėjom visas
pamokas, ji man vis pasakojo, kaip ji negali sulaukti susitikimo su 1D
vaikinais ir žinoma, aš neatsilikau nuo jos, kadangi ir aš visgi norėjau juos
ir dar kartą pamatyti.. Nes Liam, Louis, Niall yra Harry mačiau tik porą kart,
o Zayn truputį daugiau... Visa diena mokykloje taip ir praėjo – sakyčiau
pakankamai nuobodžiai ir neturiningai, bet nepaisant to vis tiek džiaugiausi,
kad ji buvo.. Paskambinusi tėčiui, kad manęs atvažiuotų pasiimti, iki vakaro
atsisveikinau su Amanda. Tėtis privažiavo, aš greit įšokau į mašiną ir mes
nuvažiavome.
- Tėti, nuvažiuok į One Direction parduotuvę.
- O ko tau ten?- kreivai pasižiūrėjo.
- Man reikia jų marškinėlių.
- Ko tokių?
- Nu maikutės su jų nuotrauka, koks skirtumas...
- Tai tu man geriau pasakyk, kam tau ji reikalinga?
- Tėti, šiandien mes su drauge Amanda..
- Su ta pačia kur vakar buvot susitikusios?
-Taip..-atsidusau,- būk geras nepertraukinėk manęs,-nusijuokiau,- mes eisim
šiandien susitikti su One Direction vaikinais.
- Taigi jau buvai.
- Tėti nu,- suniurzgiau,- ji nežino, kad aš su jais bendrauju kaip su žmonėmis.
- Nu gerai...
Jis mane nuvežė prie jų parduotuvės, kuri pakankamai nedidelė, tačiau išvaizdi.
Įėjus į ją pamačiau daug merginų, kurios stovėjo prie kasos, prisirinkusios
begales jų daiktų.. Aš puoliau kuo greičiau ieškotis palaidinės, ją
pasimatavau, nuėjau prie kasos.. Stovėjau beveik pirma, bet staiga visos kurios
stovėjo už manęs ėmė šaukti, klykti. Nesupratau kas vyksta? Apvogimas?
Nepanašu.
- Tai sakai pirksi mūsų marškinėlius?- išgirdau tą švelnų ir gražų balsą..
(naujai daliai mažiausiai 10 like ir 10 komentarų:D)

13 komentarų:
Tokia faina istorija!! Esi talentinga rašytoja ;p lauksiu kitos dalies :)
O dieveeeeeee,negaliu kaip nerealu!!!!!!! Dabar taaaip laukiu naujos dalies!!!
Dar! Tęsinio!
Noriu dar!!! :D
Nereali. ^^
Žiauriai noriu dar!
Labai patikti :p Laukiu kitos dalies! :)
Greičiau tie 10komentarų. ! :)
ir 10 like :DDd
Taip laukiu dar!!!
nereali istorija!!! Laukiu dar ;]***
T.O.B.U.L.A. Laukiu kitos daliees ;)
Puiku. :))
Rašyti komentarą