5DALIS, istorijos pabaiga

Atrodo, kad gyvenimas yra toks trumpas.. Prisimenu tik tiek, kad prieš gerus tris mėnesius, visi kartu  išskridom į Los Andželą, ten dar kiek paatostogavom.. Mėgavomės gyvenimu. Prisimenu, kai visi – tiek aš, tiek Zayn, Niall, Louis, Liam ir Harry bei Danielle su Eleanor leidome laiką paplūdimyje.. Buvo linksma. Gera tai prisiminti.. Vos grįžus ir vėl prasidėjo ta pati nuobodi ir kasdieniška rutina – Harry ir vėl lindo prie manęs, norėjo priartėti. Buvau kiek pikta ant jo dėl to, bet vėliau savaime suprantama, jog viskas pasimiršo. O visgi, dabar gailiuosi, kad jo taip nevertinau.. Po savaitės,  vaikinams išvykus koncertuoti (kadangi vasarą turiu silpnybę – susirgti kokia nors liga, o šiuo atveju man buvo angina, todėl likau Londone) internete pamačiau nuotraukas, kurios mane suerzino ilgam.. Nuotraukas, kurios man įrodė, jog per daug pasitikėjau Juo.. Zayn.. Jie išvykę buvo gerą savaitę – visą laikotarpį, per kurį spėjau pasveikti. Zayn nuotraukose vos ne visose su ta panele, tai susikabinęs, tai ją apkabinęs, tai besislepiantis po savo kapišonu. Tai besibučiuodamas su ja. 

Vėliau jam grįžus.. Susipykom. Nesiklausiau jo, nors viduje norėjau jo išklausyti. Galbūt buvau per daug užsispyrusi ir nė nesiteikiau patikėti jo versijomis, nes ir nuotraukose viskas aiškiai matėsi. Jis susirado kitą. Galbūt jam spėjau pabosti, galbūt jis norėjo turėti merginą savaitei kitoje šalyje, bet dabar man neįdomu.. Visada prisiminsiu jo reakcija, kai paprasčiausiai pasakiau žodžius:
- Viskas baigta,- giliai atsidusau.
Visada prisiminsiu tas jo rudas akis, kurios išgirdus šiuos žodžius buvo nudelbtos žemyn.. Žvelgė į grindinį ir nebuvo pakeltos. Visada prisiminsiu kaip jis nieko nepasakęs tiesiog pabučiavo mano kaktą, bet visgi pridūrė:
- Žinau, kad tau tai nerūpės, kad nesiklausysi manęs, bet ačiū tau už viską. Kad buvai kartu kai man tavęs reikėjo. Ir aš atsiprašau, kad nesugebėjau išsaugoti to, ką turėjau – tavęs.- jis išėjo.
Tuomet aš nubėgau į savo kambarį ir su ta mintimi galvoje, kad viskas baigta.. Uždengiau savo veidą minkšta pagalve. Kelias naktis ji buvo mano geriausia draugė, nors keista, kad dėl to verkiau. Keista, kad pati viską sugrioviau ir negalėjau susilaikyti jam nieko nepasakius.. net neišklausiau jo ir nė neįsivaizduoju, kaip jam sekasi..

Niekada nepamiršiu to lemtingo vakaro, kai ėjau pasivaikščioti.. Kiek paraudusiomis akimis.. Niekada nepamiršiu to vakaro, kai sutikau grupelę vaikinų kurie paslapčia užsiėmė svaiginimusi. Nepamiršiu tų merginų, kurios buvo kartu su jais.. Nepamiršiu to lemtingo vakaro, kai prisijungiau prie jų. Nepamiršiu to jausmo, koks tuomet užplūdo gavus dozę. Pasijaučiau geriau. Nesupratau ką šneku, bet ir nenorėjau suprasti, nes žinojau, kad visi esantys šalia yra lygiai tokioj pat būsenoj, kokioje buvau aš. Ir man to pakako žinoti. Tai mane paguodė..
- Kaip jausmas?- išsišiepė David‘as. Jis buvo tas, kuris mane čia įtraukė. Ir iš pradžių dėl to jam buvau dėkinga.
- Man gera..- išsišiepiau. Buvau idiotė, kad čia įlindau.
Taip lėkė mano dienos. Kartais išeidavau ryte ir grįždavau tik naktį, kartais visą dieną prasedėdavau tarp keturių sienų.. Geriausiai ryšį palaikiau tik su Harry – tuo, kuris pamilo mane ir nepaliko..  Prisimenu, kad mes be perstojo pykomės po Zayn ir mano išsiskyrimo. Prisimenu tai. Jis man priekaištavo dėl narkotikų, nes jis tai žinojo, juk vieną vakarą jis surado mane gatvėj ir parvežė namo. Matė, kokios apgailėtinos būsenos aš buvau. Ir iš jo žalių akių buvo galima matyti, kad krito.. Krito ašaros. Jam buvo gaila manęs. Gaila dėl to, ką pati padariau su savimi. Paverčiau save narkomane. Visai neblogai.
Aš vis dar prisimenu tuos jo žodžius, kuriais jis bandė mane atkalbėti..
- Nagi, Renalda, nustok.. Dėl savęs, artimųjų.. Galų gale dėl manęs, jei bent truputį tau rūpiu,- tai pasakęs jis mane priglaudė prie savo krūtinės. Rankomis.. Glostė mano galvą ir klausėsi mano kūkčiojimo kelias valandas. Bet buvo juokinga, jog kartais juokiausi ir verkiau tuo pačiu metu. Buvau lyg kokia nesveikuolė, kuri negalėjo apsispręsti, kokias emocijas rodyti. Ir kas juokingiausia.. Mano tėvai nė nesuuodė kas su manimi yra. Nes namuose aš slapsčiausi. Beveik niekada nesirodžiau namuose. Ir per tą laiką spėjau pasiilgti Zayn.

Vieną vakarą ir vėl susiruošiau eiti gauti dozės, susitikti su naujais draugais.. Bet gavau žinutę, kad man vertėtų nesirodyti. Yra problemų. Juos pagavo. Tuomet įniršau, nežinau kodėl. Galbūt mano kūnui to reikėjo. Reikėjo gauti narkotikų, nes kitaip būčiau atrodžiusi kaip iš psichiatrinės pabėgusi paauglė. Bet jų negavau. Maniau, kad užpulsiu ką nors. Tuo metu man reikėjo vieno žmogaus, nes žinojau, kad jis mane supranta – Harry. Ir jis atvyko.
- Kas nutiko?- jis buvo susirūpinęs. Visas sušilęs, kol priėjo prie manęs.
Aš puoliau jam į glėbį, vėl pravirkau. Nežinau kas man ir vėl tuomet užėjo. Galbūt ilgesys, noras grįžti į praeitį.. Net Danielle su Eleanor sužinojusios nusisuko nuo manęs.. Tai privertė mane pasijausti absurdiškiau nei jaučiausi.
- Renalda, man nusibodo,- tą vakarą jis tai ištarė griežtai,- po galais, gal jau gana? Tu turbūt  nė nepagalvojai, kaip skaudini aplinkinius..
- Pasakyk, kaip jis..- vos nesnausdama jo glėbyje paklausiau. Visgi, jis man rūpėjo.
- Jam viskas gerai. Jis laimingas,- „laimingas“ .. pamaniau.
- Laimingas be manęs..
Jis suprato, kad mane dar labiau suerzino. Todėl nieko nebepasakė, tiesiog priglaudė mane dar arčiau savęs ir laikė apkabinęs. Pabučiavo kaktą, priglaudė savo galvą prie manosios ir lingavo.. Sakydamas :
- Nusiramink mergyt, viskas gerai..

Taip pralėkė dar keli mėnesiai.. Būnant narkomane, verksne, liūdniausia mergina.. Laika sėjo nenusakomai greitai. Kas kelias dienas matydavau Harry.. Vakarais vėl ta pati rutina.. Kartais atsisakydavau narkotikų, nes norėjau pasėdėti gatvėj. Mačiau, kad kiti laimingi.. Vaikšto susikabinę už rankų.. kažkada ir aš buvau laiminga. Buvau.

Vieną vakarą, mes įsėdom į mašiną. Visi prisiriję,  kai kurie net perdozavę. David‘as įjungė garsiausią muziką, kad net nepavyko susikalbėti.. Adriana rūkė.. Dūmai pasklido po visą mašiną. Mašinoje aidėjo juokas ir muzika viename.. Lauke ėmė lyti, kelias pasidarė kiek slidokas. Nežinau, kas pasidarė vairuotojui.. Bet jis mus įvėlė ten, kur įvėlė. Visada, nesvarbu mirus ar gyva būčiau prisiminsiu tą momentą, kai mašina nuvažiavo nuo kelio ir trenkėsi ne į medį, bet į akmenis. Visada prisiminsiu tą momentą, kai aš klykiau, nes bijojau. Visada prisiminsiu tą momentą, kai iš David‘o galvos pasruvo kraujas ir nebesigirdėjo jo širdies plakimo.. Prisiminsiu, kai Adriana verkė.. Silpnai. Ir nespėjus atvykti greitajai pagalbai, ji mirė. Du sėdėję gale.. Ach, bevežant , jų širdys taipogi neatlaikė. Vos gyva likau tik aš..
* * * 

- Kaip ji? – išgirdau girdėta balsą.
Sujudinau pirštą. Jaučiausi visa.. Lyg sulaužyta per pusę.. Jaučiausi lyg.. nemoku apibūdinti to bjauraus jausmo po avarijos. Bandžiau atmerkti akis. Jos buvo labai sulipusios, bet atsimerkti man pavyko. Vaizdas liejosi, labai liejosi. Net nespėjus  palaukti, kol pagaliau matysiu ryškiai, mano akys buvo pilnos ašarų.  Mačiau tik spalvotus siluetus.
- Aš labai apgailestauju, Renalda..- ištarė gydytojas.- ir labai užjaučiu tave, vyruti.. Darom viską, ką galim.
Jaučiausi lyg nesava.
- Kiek laiko aš jau čia?- tyliai ištariau.
- Penkias dienas iš tavęs nebuvo jokio gyvybės ženklo..
Šyptelėjau. Kelioms sekundėms.
- Na, jis jau yra.  Kol kas, dar esu gyva.. Bet jaučiu, kad..
- ššš,- nutildė,- tu pasveiksi.
- Ar čia yra jis?- paklausiau ir pajudinau galvą. Kūną perskrodė baisus skausmas.
- Ne..- tyliai ištarė ir išsitraukė telefoną,- ar tau manęs nepakaks?
- Aš bijau, kad liko nebe daug.
Jis nuleido galvą. Išėjo iš palatos, bet prieš tai, priartėjęs pabučiavo į kaktą. Norėčiau jį apkabinti, bet tai neįmanoma. Aš nė negaliu pajudėti, o ką jau kalbėti apie apkabinimą.

Palatoje buvau viena. Tiksliau reanimacijoje. Mano širdies plakimą palaikė aparatai. Oho, niekada nemaniau, kad manęs laukia tokia pabaiga..  Praėjo dar dešimt minučių.

Pasileiskit : http://www.youtube.com/watch?v=aNzCDt2eidg

Po dešimties minučių laukimo jis atėjo į palatą. Paprastas, liūdnas ir toks kokį visada mylėjau.. Žvelgdamas į mane.. Mačiau jį ryškiau. Ant skruosto pajaučiau ašarą kuri ką tik nuriedėjo. Išspaudžiau šypseną.
- Renalda..- jis pribėgo prie manęs ir atsisėdo šalia,- mažyt..

ZAYN POZICIJA

Ji gulėjo. Jos šypsena mane draskė iš vidaus. Žinojau, jog ji visiškai nenuoširdi. Ji tik tam, kad vaizdas nebūtų toks, koks yra iš tiesų.. Ji gulėjo, žvelgė į mane stikliniu žvilgsniu. Ant jos veido buvo daug įvairių įbrėžimų ar užklijuotų tam tikrais pleistrais vietų. Maniau, jog pratrūksiu.
- Nemaniau, kad ateisi..- ji ištarė.
Nuleidau galvą. Dabar aš pasijaučiau dėl to kaltas. Nes jei nebūtume išsiskyrę, ji nebūtų tokia, kokia yra dabar..
- Kitaip negalėjau.. Per tą laiką nenustojau tavęs mylėt.. Ir kas svarbiausia – nenustosiu, kad ir kas benutiktų.
Jis stengėsi pakelti savo gležną ranką ir pridėti prie manosios, bet nepajėgė. Ji krūptelėjo.
- Kas tau?- pripuoliau prie jos. Mano širdis daužėsi stipriai.. Mane visas šis vaizdas graudino. Bijojau jog pratrūksiu. Myliu ją.. Ir matyti, kaip sekundės vis mažėja..
- Suskaudo,- nusišypsojo,- man gera, kad tu čia.
- Gal pakviesti gydytoją?- susirūpinau.
- Ne, lik su manimi.. Juk aš nežinau, kiek laiko man teliko. Noriu jį praleisti su tavimi. 
- Nekalbėk taip, maldauju..
- Zayn, ačiū, kad atėjai..- iš jos nuostabių akių ir vėl išriedėjo ašara.
- Suprask, aš negalėjau kitaip.. Nenoriu, kad tu išeitum.
Ji vėl krūptelėjo.
- Maldauju, Renalda,- nebesusilaikiau. Pratrūkau nuleidęs galvą ir padėjęs savo ranką ant jos šaltų delnų..
- Zayn,- jos kvėpavimas pagreitėjo,- atsiprašau. – atsiprašau tavęs.. Kad nuvyliau. Atsiprašau.
- Tu dėl to nekalta, tu to nežinojai, mergyt.. Viskas gerai.. Myliu tave,- prisitraukiau prie jos dar arčiau. Norėjau ją jausti gyvą šalia.
- Zayn, būk geras, pažadėk man kai ką..- ji kalbėjo kur kas tyliau.
- Jei pažadėsi, kad nepaliksi manęs..
- Tuomet galim išeiti kartu,- ji šyptelėjo.
Šie žodžiai mane žudė.. Nekartok to, maldauju. Noriu likti su tavim..
- Pažadėk, kad pamilsi merginą.. Kitą. Kad pamilsi ją taip, kaip mylėjai mane,- atsiduso. Ir jos atodusiai vis dažnėjo.
- Aš nenustosiu tavęs mylėt.
- Maldauju, Zayn. Pasakyk taip.
- Nes tu to prašai. Aš pasistengsiu, bet niekada tavęs nepamiršiu,- ką tik susitaikiau su tuo, kas.. Bus.
- Myliu tave..- sukuždėjo.
Pakilau nuo kėdės. Mano akys buvo.. Ašarotos. Seniai taip verkiau. Pabučiavau ją. Nesulaukiau atsako, tik išgirdau gilų atodusį.. Paskutinį atodusį. Atmerkiau akis. Ji žiūrėjo į mane sukaustytu žvilgsniu, kuris buvo tuščias. Jos veide buvo šypsena. Ta pati nuostabi šypsena.. Kurią aš mylėjau.
- Renalda?- ėmiau ją atsargiai judinti.
Jos veido išraiška nepasikeitė.
- Renalda??- drebančiu balsu ir rankomis paliečiau jos veidą. Jis buvo šaltas.
Ji neatsakė.
Išbėgau iš palatos, Liam mane sustabdė.
- Zayn, raminkis.. Kas yra?- susirūpinęs sustabdė.
- Gydytojas.. Kur jis? Renalda..- negalėjau kalbėti normaliai.. Pakvieskit gydytoją, greičiau!!- rėkiau per visą koridorių.
Mane išgirdo. Nė neklausė iš kokios palatos.. Nes jie jau žinojo.
- Jos nebėra..- pridūriau ir pats nejausdamas kritau ant koridoriaus grindų. Nuleidau galvą ir verkiau. Kaip koks kvailys.. Bet aš ją mylėjau.
- Ką?- pribėgęs paklausė Harry.
Pakėliau galvą, pažvelgiau į jį. Pažvelgiau į tolį. Atskubėjo jos tėvai.. Per vėlai. Priverčiau save pakilti. Priėjau prie jų..
- Užjaučiu..- ištariau.
Jos mama tai suprato. Ji puolė bėgti link tos reanimacijos palatos, kur ji gulėjo.. Ėjau paskui ją. Harry bei Liam taip pat atsekė paskui. Jos veide vis dar buvo ta pati šypsena. Ta nuoširdi šypsena.. Kuri sustingo jos veide visiems laikams. 
- Tu neįsivaizduoji, kaip aš apgailestauju.. – ištarė Liam ir atsisuko į mane.
Po galais, jūs nė neįsivaizduojat, koks jausmas yra netekti tavo gyvenimo prasmės..
Gydytojai išėjo iš palatos, tik uždegė žvakutę. Tai tik įrodė, kad jos nebėra. Nebebus.. 
- Apgailėstaujam, bet nieko padaryti.. Nebepavyko,- patapšnojo per petį gydytojas.
- Nebeturim jos abu..- pridūrė Harry. Jis taip pat verkė. 

Nebeturim jos abu.. Nebeturim jos abu.. Nebeturim jos abu. Nekenčiu gyvenimo.

Po savaitės (vis dar Zayn pozicija)

Po laidotuvių jau visą savaitę nesirodau niekur. Sėdžiu taip pat kaip pasakojo Harry kaip ji sėdėjo kai mes išsiskyrėm. Savo kambaryje vienui vienas. Neįsileidžiu net pačių artimiausių žmonių. Vienas.. Šiąnakt ją sapnavau. Kalbėjau su ja. Ji sakė, kad jai ten gerai ir kad ji pasiilgo manęs. Ji nė neįsivaizduoja, kaip aš pasiilgau jos. Praėjo vos savaitė. Bet man jos reikia. Bet žinau, kad daugiau tai nebeįmanoma..
- Ei, eime prasiblaškyti..- pro duris įlindo Hazza.
- Nenoriu iš čia niekur eit,- piktai atkirtau, bet nė nepažvelgiau į jį.
- Manai aš jaučiuosi geriau? Ji būtų laiminga žinodama..
- Nesakyk nieko. Aš žinau jos paskutinį norą.. Bet jo bijau, kad negalėsiu išpildyti mažiausiai metus, gal net daugiau..
- Nagi, eime. Žinau kur galėsim pasikalbėt su ja.
Pakėliau akis ir pakilau nuo lovos. Aš pečių užsimečiau juodą striukę. Ir išėjau su juo.

Jis mane atsivedė prie jos kapo. Ten, kur dabar ji yra.. išmėginusi visko, ko tik galėjo ir norėjo.
- Ach.- atsitūpiau.
Jis pažvelgė į mane.
- Žinai Zayn..- jis sukuždėjo,- tik šios merginos dėka supratau daug ką.
Susidomėjęs pažvelgiau į jį.
- Supratau, kad paprasčiausiai gyvenimas yra nenuspėjamas.. Ir tai, jog negalima švaistyti savo laiko veltui, nes negali žinoti, kada teliks kelios sekundės gyvenimo.
Atsistojau ir linktelėjau.
„Renalda, aš pažadu, kad mes greitai.. Susitiksim. Myliu tave,- mintyse sau ištariau.“
- Ji išgirdo, ką norėjau pasakyt.. Galim eit.- ištariau šaltai. Nors norėjau čia dar pasilikti.
Jis linktelėjo. 

Kuriam laikui mes išnykom tolumoje.. Nežinau kuriam – galbūt vos kelioms valandoms.. Bet aš žinau, kad čia dar grįšiu. Ir aš žinau, kad dar sutiksiu JĄ. Savo mielą mergaitę, kuri parodė man, kas yra tikra meilė. Pamatysiu savo mergaitę, su kuria patyriau tikrą gyvenimą.

Myliu tave, Renalda.

THE END.

(žadėjau, kad įkelsiu pabaigą. Kita mano istorija : https://www.facebook.com/media/set/?set=a.435100279882946.98565.285751408151168&type=3 )

dar kartą ačiū visiems.