2 sezonas, 4 DALIS

Vos pramerkus akis nemačiau nieko išskyrus kiek prietemoje esančio kambario sienos. Priešais buvo langas su neužtrauktomis užuolaidomis ir galėjau matyti, kad Londone ir vėl apsiniaukę. Kaip ir įprastai, kiekvieną dieną. Nusigręžiau į kitą pusę ir neradau nieko. Zayn šalia nebuvo. Todėl teko pakelti galvą ir savo kūną, pakeisti padėtį į sėdimą ir tik tada man pavyko jį pamatyti. Aš mačiau jį miegantį ant sofos. Ne koks ženklas. Tai jau buvo galima suprasti po vakarykščio vakaro, kai prie manęs pristojo fanės. Na, tiesą sakant kokios ten fanės, jei drįsta tiesiai į akis sakyti Zayn, kad aš jam netinku, kad esu vienokia ir kitokia.. Na iš ties, nenoriu to prisiminti.

Po kelių minučių apmąstymo lėtai išlipau iš lovos, ant pečių kaip ir dažną rytą, užsimečiau šilkinį chalatą, kuris vis dar kvepėjo mano kvepalais, kurie buvo susimaišę su Zayn, bei įsispyriau į šlepetes. Rankomis.. Pasitaisiau savo plaukus, kiek juos pavėliau ir stengiausi kuo ramiau atsidusti. Atsisėdau prie Zayn.. Šalia jo. Arba jis iš tiesų vis dar miegojo, arba tiesiog nenorėjo atsisukti, nes vakar jis kiek supyko ant fanių (tiksliau labai supyko) ir įsižeidė labiau nei aš.. Tiesiog greičiausiai nenorėjo rodyti savo neišblėsusio pykčio.

- Miegi?- sukuždėjau ir ranka švelniai perbraukiau per jo skruostą.

Jis atsisuko bei atmerkė akis. Pasistengė nusišypsoti, bet greičiausiai prisiminė mini kivirčą su kokiomis penkiomis fanėmis ir iš karto savo nuostabią šypseną iš veido pradangino. 

- Nebe,- vos girdimai atsakė.

- Jeigu tu vis dar susikrimtęs dėl vakar..- nutilau..- pamiršk, viskas gerai.

Jis pažvelgė į mane ir ėmė kvatotis lyg ką tik būčiau pasakiusi kokį nors gerą ir tikrai juokingą anekdotą. Bet toli gražu, tai nebuvo anekdotas ir tai buvo visiškai nejuokinga. Pamatęs mano reakciją į jo juoką, jis nurimo ir vėl surimtėjo. Tapo toks pats šaltas ir abejingas, koks buvo vos prieš kelias minutes.

- Tu tik apsimeti ar rimtai esi tokia kvaila?

Kiek pyktelėjau. Bet praėjus kelioms minutėms, o gal net tiksliau sekundėms, pyktis išgaravo.

- Fanės, kurių nė negaliu pavadinti fanėmis iš tiesų..- aiškiai dėlioti sakinių šį kartą jam nepavyko,-  manai, kad gali įžeidinėti žmogų..- įkvėpė ir iškvėpė,- tai yra tave? Žmogų kurį myliu? Tu rimtai taip manai?

- Nepradėk, būk geras..- pasistengiau nusišypsoti. Bet šypsena kurią vos išspaudžiau pasirodo, kad mano veide pasirodė veltui.

Jis sunkiai atsiduso, tuomet atsisėdo ant sofos ir pasirąžė. Vos pažvelgęs į mane, sugebėjo nusukti savo rudas akis.

- Aš tiesiog nenoriu, kad tave skaudintų.- suniurzgė.

- Manęs ir niekas neskaudina, mažiuk,- pirštų galiukais švelniai jo veidą atsukau į manąjį.

Jis nieko nepasakė, tiesiog.. Tiesiog tylėjo. Mes žvelgėm vienas į kitą kaip tą pirmą kartą kai mes susitikom.. Žvelgėm vienas į kitą kupini susižavėjimo vienas kitu. Ir mūsų akyse buvo galima įžvelgti norą sugrąžinti viską atgal.. Viską sustatyti į vietas ir viską paversti taip, kaip buvo ankščiau. Bet bijau, kad tai neįmanoma.

- Aš niekada nemaniau, kad mūsų fandom‘e pilna tokių..- jis nutylėjo.

- Šš,- smilių priglaudžiau prie jo šiltų lūpų ir ką tik užsinorėjau jo šilto bučinio. 

- Aš tiesiog..

Užtildžiau jį priglaudusi savo priešingai nei jo – vėsias lūpas prie jo. Jau spėjau pasiilgti tokio mūsų artumo, koks buvo prieš.. Prieš kelias savaites, kai buvom Lietuvoj ar šiaip, kai jis buvo daug laisvesnis. Dabar pastebiu, kad po truputį jis vis tolsta ir tolsta nuo manęs. Ir tai mane verčia jaustis iš ties kvailai.. Nes jis mano vaikinas, su kuriuo apsikabinu keletą kartų per tris ar net keturias dienas. O ką jau kalbėti apie bučinius.

- Šiandien du mėnesiai kaip mes kartu..- atsiduso. Ir šiuos žodžius stengėsi ištarti manau, kad kuo ramiau ir šilčiau, nors jo viduje ir taip žinojau, kad dedasi ne kokie dalykai.

- Du mėnesiai..- šyptelėjau..?

- Prisimeni kai sakiau, kad buvimas Lietuvoje mums bus kaip išbandymas?- jis prisitraukė mane arčiau savęs ir leido man prisiglausti prie jo.

- Pamenu..- atsiminiau tuos jo žodžius.. Grįžau į tą vakarą prieš išvykimą.

- Ir iš tiesų tai buvo kaip išbandymas. Ir visa tai vis dar tęsiasi.- nuleido galvą.

- Žinau tai.. Bet mes viską vis dar išlaikėm ir tebesam kartu,- priglaudžiau savo galvą prie jo.

Jis šyptelėjo. Matyt šis sakinys jį kiek nudžiugino. Neneigsiu, šis teiginys viduje nudžiugino ir pačią mane.

- Rytoj skrisi į apdovanojimus? – atsidusau.

Jis linktelėjo.

Norėjau pasakyti, kad skrisiu kartu, bet to dar nežinojau. Kadangi jie skrenda nuosavu lėktuvu.. Dar turiu laiko. Turiu laiko surasti drąsos ir nuvažiuoti pas mamą į ligoninę arba pas tėvus į namus.. Turiu laiko su ja pasikalbėti, paklausti kaip ji jaučiasi ir ar jai reikia manęs šalia. Galbūt kaip tik, aš ją erzinsiu ir versiu ją jaustis prastai. Nors ir pati žinau, kad būtent to kaip galvoju nė nebus. 

- Apie ką galvoji?- jis šyptelėjo.

- Apie rytojų, kad greičiausiai skrisi be manęs..- atsidusau. Kažkodėl buvo sunku tai ištarti.

- Galbūt aš tave pagrobsiu..- jis ėmė mane kutenti.

Negalėjau nustoti juoktis. Visą gyvenimą bijojau ir bijau kutenimo, tad iš to juoko vos nekritau ant žemės. Zayn spėjo mane pagauti. Bei apdovanoti bučiniu. Dievinu tai. Dievinu jo lūpų prisilietimus prie mano, dievinu jo kvepalų kvapą, dievinu jo žvilgsnį, kuriuo jis dažniausiai žvelgia į mane. Dievinu jo plaukus, jo lūpas, jo akis.. Dievinu jį.

- Turiu idėją,- išsišiepiau.

Jis pakėlė dešinį antakį ir tuomet paklausė:

- Kokia ji? Man būtų įdomu išgirsti.

- Dabar aš nueisiu pasivaikščioti, tiksliau nueisiu arba į ligoninę, arba kur nors.. Paskambinsiu mamai, paklausiu kur ji ir pasikalbėsiu. Ir iš to spręsiu ar man vykti su tavimi ar ne.. Gerai?- šyptelėjau.

Pagaliau jo veide nušvito tikra ir nuoširdi šypsena kurios troškau jau nuo pat ankstaus ryto.

- Sutinki?- šyptelėjau ir atsidusau. Laukiau kol jis man pritars, kol ir vėl pabučiuos, apkabins ir atrakinęs duris leis man eiti.

- O ar turiu kitą pasirinkimą?- jis pakilo nuo lovos,- man svarbiausia, kad tau būtų gerai, o dėl manęs tiesiog nesijaudink..

Nenorėjau, kad jis tai pasakytų, bet visgi pasakė ir pasijaučiau iš ties kiek.. Negerai. Sureagavo truputį per stipriai.

- Ei, nenusišnekėk,- pakilau nuo lovos, lėtai priėjau prie jo ir tarp jo rankų pirštų tarpus užpildžiau savaisiais. – dėl tavęs jau dabar pradedu jaudintis, nes tu vis tampi kažkoks kitoks..

- Aš bijau, kad rytoj susimausim..- sukuždėjo.

- To nebus,- nuraminau jį ir pasistiebusi ant pirštų galiukų greitai pabučiavau jį.- tu nieko prieš jei aš jau eisiu?

- Žinoma, eik.. Aš vyksiu į repeticiją. Jei ko reikės pranešk, atsirasiu bet kuriuo metu,- šyptelėjo ir mano veidą suėmė delnais. Vėsiais delnais..

Po gero pusvalandžio, kai susiruošiau, susirišau savo plaukus ir pasiėmiau reikiamus dalykus atsisveikinau su juo ir lėtai laiptais lipau žemyn, kol galiausiai jau stovėjau lauke. Pūtė kiek žvarbokas vėjas,  o iš dangaus kaip ir įprastai krito nedideli lašiukai.. Tiksliau velniškai maži ir juos pajusti ant odos buvo labai sunku.  Lėtai žingsniavau gatvėmis, kol galiausiai prisiverčiau save iš kišenės išsitraukti telefoną. Juodą iPhone. Vos paspaudus vieną vienintelį mygtuką ir atrakinus ekraną pamačiau.. Porą praleistų skambučių. Nuo mamos. Todėl dabar  žinojau vieną vienintelį dalyką – kad mamai greičiausiai jog manęs tikrai reikia šalia. 

- Renalda, pagaliau paskambinai..- mamos balse girdėjosi susirūpinimo gaidelė.- aš jaudinausi..

- Mama, man viskas gerai..- pasistengiau ištarti tai kuo ramiau ir nesujaudinti mamos. Jai negalima jaudintis arba nervintis. Tiksliau būtų geriau, jeigu ji nesijaudintų.- geriau pasakyk kur tu, noriu aplankyti.

- Aš jau namuose..- atsiduso.

- Aš po kokios valandos atsirasiu pas tave.

- Lauksiu, nes pasiilgau tavęs,- jei ritmai, pirmą kartą tai girdėjau iš mamos lūpų telefonu. Ji beveik tokių žodžių niekada nesakydavo. Arba tik tada, kai nematydavo kokį mėnesį, nes jai tai atrodė daug.

Dar truputį pasišnekučiavom telefonu kitomis temomis. Mama paklausė kaip man sekasi ir aš neišdrįsau paklausti jos to pačio. Ach, ta baimė viduje... Bijau paklausti ko nors ne taip, nes žinau, kad dabar mama lyg tokia trapi..

Keliaudama link stotelės (nes kitaip nenusigausiu iki kažkur netoli mano namų) užsukau į kavinę, viena prie stalelio išgėriau kavos ir prisiminiau kai kavinėje kalbėjausi su Amanda. Paskutinį kartą ją mačiau gerokai seniai ir spėjau jos pasiilgti, tik greičiausiai, kad dabar man beveik nėra galimybės su ja susitikti.  Su tokiomis mintimis kavinėje visiškai viena prasėdėjau gerą pusvalandį, o vėliau tiesiog vos ne bėgomis lėkiau link stotelės. Kol galiausiai viduje man kažkas pasidarė. Kažkas kitokio ir negero. Stotelė buvo visai netoli, bet man lyg apsisuko galva, todėl vos nekritau ant šalto asfalto.. Bet tvirtos, vyriškos rankos mane prilaikė ir lyg sugavo. Iš pradžių pamaniau, kad jis..  Man pažįstamas, arba pirmoji mintis šovė ta, kad galbūt čia Zayn. Bet tai nebuvo Zayn. Ir aš to asmens nepažinojau. 

- Ar jums viskas gerai?- jis į mane kreipėsi pakankamai pagarbiai, bet pasijaučiau lyg būčiau kokia penkiasdešimtmetė.

- Į mane gali kreiptis tu ir taip..- susiėmiau viena ranka už galvos, nes pradėjo ją nežmoniškai skaudėti,- man viskas gerai.. Lyg ir gerai.

Jis man padėjo prisėsti prie suoliuko, tuomet maloniai nusišypsojo.  Bet ta jo miela šypsena man kažką priminė, tik gaila nežinau ką.

- Nemanai, kad tau vertėtų apsilankyti pas gydytojus?-  pasiteiravo.

Pirma mintis kuri man ką tik šovė tai ta, jog jam tai neturėtų rūpėti.

- Aš pamirštu išgerti vaistus jau kelias dienas, nors to nederėtų daryt.- su šiuo žmogumi buvai kaip niekada atvira. Keista, nes man tai nebūdinga. 

Jis išsišiepė ir nenutraukė akių nuo mano. Bandė užmegzti kokį nors akių kontaktą, arba bandė žiotis kažką pasakyti.

- Manau, kad mano autobusas tuoj atvyks,- pakilau nuo suoliuko. Norėjau vandens, bet jo čia nebuvo. Norėjau greičiau nueiti iki stotelės ir atsisėsti, nes jaučiau, kad ir vėl tas dalykas pasikartos.

- Gal bent galėtum pasakyti savo vardą?- paprašė.

- Renalda,- nurijau seiles.

Jis išsprogdino akis.

- Renalda?- pasitikslino..?

(Naujai daliai 80 like ir 30 komentarų. Kadangi atostogos, pasistengsiu įkelt ją kuo greičiau.)